Tikriausiai ne taip dažnai tėvai susimąsto, kokią įtaką vaikui gali daryti spalvos. Kartais pasirinkimą dėl vaiko kambario interjero nulemia grožio troškimas, o ne vaiko poreikiai, ką paskutiniu metu galime stebėti dažniau. Beige mom (verčiant iš anglų k. – smėlio spalvos mama) – socialinių tinklų trend`as, kuomet tėvai pasirenka savo vaiką auginti neutraliose, švelniose spalvose: smėlio, dramblio kaulo, ruda. Tai liečia ne tik vaiko kambarį, bet ir žaislus, rūbus. Vaikų psichologė Ieva Kirkilė dalinasi savo nuomone apie beige mom trend‘ą, pasakoja, kada spalvų pažinimas vaikui yra svarbiausias bei kaip atitinkamos spalvos gali veikti vaiko raidą.
Kokia įtaką vaiko raidai, asmenybės formavimui ir augimui turi spalvos?
Jos gali dalinai veikti emocijas, elgesį, kūrybiškumą. Gali tapti ir pagalba mokymuisi. Jeigu, pavyzdžiui, vaiko gyvenime naudojame daugiau šiltų spalvų – raudoną, oranžinę, geltoną – jos gali skatinti energiją, didesnį vaiko aktyvumą, gali padėti susikaupti. Tačiau jeigu aplinkoje ryškių spalvų labai daug, jos gali didinti nerimą arba kelti jaudulį.
Jeigu daugiau naudojamos šaltos spalvos – mėlyna, žalia, violetinė – jos gali atlikti raminantį poveikį, gali padėti atsipalaiduoti, nurimti, sukurti tam tikrą saugumo jausmą. Bet, vėlgi, svarbu nenueiti į kraštutinumus, nes per didelis šaltų spalvų kiekis gali slopinti vaiko aktyvumą ir patį vaiką.
Kalbant apie mokymąsi, švelniai geltona gali skatinti dėmesio koncentraciją, gerinti atmintį, todėl naudinga tokioje aplinkoje mokytis. Mėlyna spalva gali padėti susikaupti, kai reikia atlikti koncentruotą užduotį arba labiau kūrybinį darbą. O raudona gali truputį pastimuliuoti, bet ilgalaikiam mokymuisi gali būti per intensyvi.
Jeigu kalbėtume apie asmenybės formavimąsi, aš pati, kai bendrauju su vaikais, labai mėgstu paklausti, kokia yra mėgstamiausia vaiko spalva. Nes tai, kokią spalvą vaikas pasirenka, gali parodyti koks yra jo pobūdis. Faktas, kad ne šimtu procentu, bet dalinai spalvos gali atspindėti charakterius. Vaikai, kurie labiau mėgsta ryškias spalvas, dažnai būna socialesni, energingesni, aktyvesni. Jeigu vaikas yra linkęs pasirinkti švelnią spalvą, jis labiau linkęs būti ramesnis, galbūt labiau susikaupęs, santūresnis. Mėlynos, žalios spalvos pasirinkimas gali simbolizuoti empatiją.
Ar yra taisyklių kaip įrengti vaiko kambarį? Galbūt reikia stengtis išnaudoti visų spalvų po truputį?
Turbūt įsivaizduojame, kad jeigu būtų visos spalvos, jos tikriausiai vaikui keltų isteriją, nes būtų pernelyg daug chaoso. Kaip ir mums gyvenime, taip ir vaikui augant reikalingas balansas. Jeigu vaiko kambarys ramesnis, galbūt reikia daugiau spalvotų žaislų. Jeigu visos spalvos būtų sudėtos, tikėtina, kad vaikas būtų labai energingas, labai kūrybiškas. Bet tuo pačiu tikėtina, kad jis galimai turėtų daugiau nerimastingumo, negebėjimo pabūti su savimi, galbūt jam sunkiau sektųsi susikoncentruoti ar sukaupti dėmesį.
Kaip Jūs vertinate beige mom trend‘ą? Kaip jis gali veikti vaiką?
Pasirinkimas auginti vaiką tarp neutralių spalvų turi ir privalumų, ir trūkumų. Vienas iš teigiamų aspektų yra ramybė ir harmonija. Smėlio, dramblio kaulo, švelni ruda – tai žemiškos spalvos. Be jokios abejonės jos suteikia aplinkai jaukumo, saugumo, suteikia vaikui ramybės jausmą. Tokia aplinka gali padėti jaustis stabiliau, mažinti papildomą vizualinį triukšmą, informacijos perteklių, kurio šiais laikais yra nemažai.
Kitas privalumas, be abejo, estetika, vientisumas, minimalizmas, kas suteikia džiaugsmo tėvams. Ar vaikai tai vertina? Greičiausiai ne. Bet apskritai, kai dėmesys yra kokybei, o ne kiekybei, tai gali padidinti vaiko sąmoningumą, išmokti jį puoselėti tai, ką turi. Bet, aišku, jeigu mes turime labai gražią aplinką, bet namuose nuolatos vyksta konfliktai, smurtas, faktas, kad vaikas nesijaus nei saugiai, nei ramiai.
Jeigu žiūrėtume į trūkumus, tyrimai rodo, kad ryškios spalvos skatina sensorinį vystymąsi. Jeigu vaikas auga aplinkoje, kurioje dominuoja tik neutralūs tonai, jam gali tiesiog trukti vizualinių stimulų. Vaikas, pirmuosius savo gyvenimo metus augęs visiškai neutralioje aplinkoje, vėliau, atėjęs į darželį, kuriame yra daugiau stimulų, gali nebemokėti elgtis ir aplinka jį gali išbalansuoti. Jis gali tapti hiperaktyvus, vis imti kažką pačiupinėti, nes jam tai yra nauja, nepažinta. Tada susiduriama su kitais iššūkiais.
Taip pat, kai vaikas paauga ir pradeda savarankiškai rinktis, natūralu, kad jis gali norėti spalvingesnių daiktų, o jeigu yra griežti apribojimai ir viskas yra neutralu, gali susidaryti įspūdis, kad spalvos yra negeras dalykas. Tai iš vienos pusės gali riboti vaiko asmeninę erdvę, jo estetikos raidą. Jeigu viskas yra tik prislopinta, gali būti ir taip, kad vaikas negalės savyje atrasti jėgų, kad visiškai pilnai realizuotų savo turimą potencialą.
Dėl to svarbiausia yra atrasti balansą, kad nepamirštume, jog vaiko pasaulis turi būti ne tik estetiškai gražus, bet ir tuo pačiu lavinantis. Jeigu kambarys, namai yra vien tik smėlio spalvos, viskas su tuo yra tvarkoje. Bet mes galime papildyti aplinką ryškesniais žaisliukais, knygomis, galbūt meno kūriniais.
Ar dėl augimo neutralioje aplinkoje gali būti rimtesnių pasekmių išaugus?
Jeigu vaikas visą laiką mato neutralius fonus, jam gali būti sunkiau save išreikšti per spalvas. Jam natūraliai norėsis rinktis tik tam tikro tipo spalvas ir jis nebeugdys savo kūrybiškumo. Pavojumi gali būti ir perfekcionizmo siekis. Kadangi tėvai paduoda impulsą, kad viskas turi būti estetiška, gražu, viskas turi tarpusavyje derėti, vaikui gali susiformuoti baimė suklysti arba išsiskirti, kitaip jis nebus priimtas ir mylimas. Dar vienas galimas aspektas – savarankiškumo stoka. Jeigu vaikas neturi teisės, nuėjęs į parduotuvę, išsirinkti rūbelį ar žaislą, nes jie nedera prie aplinkos, ateityje jam gali būti sunku priimti sprendimus savarankiškai, nes jis to nebus įpratęs daryti.
Kalbant apie amžių, kada reikėtų pažinti kuo daugiau spalvų? Ar kūdikiui yra svarbu, kokioje lovytėje jis guli?
Kūdikiai iki trijų mėnesių išvis mato neryškiai ir dažniausiai skiria tik labai didelius kontrastus. Juoda, balta, galbūt raudona, bet jie tikrai neskiria subtilių spalvų, todėl nėra taip svarbu, kiek aplinkoje bus skirtingų objektų.
Nuo trijų mėnesių iki šešių mėnesių kūdikiai pradeda pažinti daugiau spalvų. Pirmiausia, jie pastebi raudoną, geltoną, mėlyną ir žalią, pagrindines spalvas. Šiuo laikotarpiu pasidaro truputį svarbesni ryškūs žaislai, knygelės, nes jos pradeda skatinti vizualinį suvokimą.
Antruoju vaiko gyvenimo pusmečiu, nuo šešių iki dvylikos mėnesių, visas suvokimas pradeda dar sudėtingėti, vaikas pradeda reaguoti į skirtumus. Jis pradeda atsirinkti, kas gali jam patikti, kas nepatikti. Ir vien pagal tai, ką vaikas renkasi, nuo tokio amžiaus galime suprasti ko jam trūksta, ko jam norisi, kas jį jaudina. Šitame amžiuje irgi svarbu, kad vizualinės stimuliacijos būtų.
Nuo vienerių metų iki trijų metukų vyksta turbūt aktyviausias spalvų pažinimo metas, kuomet turėtų būti daugiausia spalvų vaiko gyvenime. Pasikartosiu, neturėtų būti perkrauta, bet spalvų tyrinėjimas yra svarbus. Šiuo laikotarpiu vaikai pradeda mokytis ir tyrinėti spalvas, su jomis žaisti, jas suvokti. Jos skatina smalsumą, kūrybiškumą, netgi kalbos mokymąsi, nes tada sakome „čia raudona, čia juoda, čia mėlyna“.
Nuo trijų iki šešių metų spalvos įgauna truputį kitokią prasmę, labiau emocinį foną ir meninį pasaulio suvokimą. Vaikai pradeda piešti ir išsirinkinėti mėgstamas spalvas. Kartais geba labiau save išreikšti per nuotaiką, per spalvotus piešinius, per drabužius. Vyksta savirealizacijos dalis. Nuo septynių metų spalvų klausimas tampa mažiau svarbus ir galime grįžti prie neutralesnių tonų. Tad, sakyčiau, nuo metukų iki šešių metų, galbūt nuo pusmečio netgi, spalvų tyrinėjimas yra svarbus.
