Dvejų metų vaikas nekalba ir nelabai domisi žaislais. Ar tai normalu, ar jau reikia kreiptis pagalbos? Šį klausimą uždavėme psichologei Vilmai Petrikienei.
Ernesta klausia:
„Mano sūnėnui 2,3 m. Jis dar nelabai kalba ir jo visai nedomina žaisliukai. Kokia veikla galima sudominti tokį vaiką ir gal jau verta kreiptis į specialistus pagalbos?“
Į klausimą atsako individualiosios psichologijos konsultantė Vilma Petrikienė. www.ipi.lt.
Laba diena, Ernesta, ačiū už tokį daugiasluoksnį klausimą. Visų pirma, smagu, kad domitės tėvystės klausimais, nors jie susiję su jūsų sūnėnu. Sveikam vaiko vystymuisi labai svarbu santykiai su jo artimiausia aplinka, t.y., kad juo rūpintųsi, su juo žaistų mama ir tėtis. Tačiau šalia esantys arba dažnai aplankantys seneliai, tetos ir dėdės irgi yra labai svarbūs. Kartais stebint šeimą „iš šono” pasimato dalykai, kurių tėvai nepastebi arba nenori pastebėti. Pavyzdžiui, mama, įgudusi suprasti vaiko susigalvotą kalbą, gali nepastebėti, kad vaiko kalbėjimas tokia kalba užsitęsė ir jis nesistengia taisyklingai tarti lietuvių kalbos žodžių. Tokiu atveju reikėtų atkreipti dėmesį, o kaip su vaiku bendrauja suaugusieji.
Kalbėti aiškia ir taisyklinga kalba
Vaikai mokosi, kai girdi, mato, stebi. Tėvai su vaiku turėtų kalbėti pilnais žodžiais, tarti juos aiškiai, pakartoti kelis kartus. Kai vaikas, išgirdęs lojant šunį, sako „au au”, mama, tėtis ar teta turėtų pasakyti: „Taip, loja šuo. Tu girdi šunį.” Pamatęs šunį vaikas vėl sako: „Au au”. Suaugusiųjų atsakymas turėtų būti: „Taip, čia šuo. Didelis, gauruotas šuo.” Ir pan. Vaikui labai svarbu girdėti taisyklingą kalbą.
Kalbėdami su vaiku įvairiuose kontekstuose vartokite vienas kitą papildančius žodžius. Pavyzdžiui, pasakymas, kad tai „didelis, gauruotas šuo”, moko vaiką žodžių „šuo”, „gauruotas” (gaurus turi gyvūnai, apie žmogų sakome „ilgi plaukai”), kad šuo gali būti „didelis” arba „mažas” (jei matote du skirtingo dydžio šunis, pasinaudokite proga tai įvardinti ir parodyti, kas yra didelis, o kas mažas) ir t.t. Gal skamba keistai, tačiau vaikai tokių dalykų mokosi, tai nėra savaime suprantama.
Atvirkštinis procesas, kai tėvai pradeda kalbėti vaiko kalba, yra žalingas. Įvairiausi „Nori „atete”?”, kai siūlome gerti, „Taip, tūtū važiuoja”, kai matome traukinį, menkina vaiko drąsą ir norą kalbėti.
Kada jau verta pasikonsultuoti su specialistu?
Vaikas girdi, kaip kalba mama ir tėtis. Jis stengiasi tarti tuos garsus, žodžius. Iš pradžių gali sektis sunkiai. Pavyzdžiui, raidės susikeičia vietomis („dabar” virsta „badar”), „r” garsas tariamas kaip „l” („trys” virsta „tlys”) ar pan. Klausant pasakos ar kito teksto vaikas išmoksta mintinai kiekvieną žodį, tačiau tik gerokai vėliau paaiškėja, kad tarkim žodžių atskyrimas buvo ne visai taisyklingas. Pavyzdžiui, „malonės pilnoji” virsta „malonė spilnoji”. Būkite kantrūs ir besąlygiškai tikėkite vaiku. Vaikas išmoko vaikščioti, išmoks ir kalbėti. Kai tam ateis laikas. Iki trejų metų leiskite vaikui komunikuoti taip, kaip jam gaunasi. Vėliau, jei neramu, žinoma, pravartu pasitarti su specialistais.
Kita vertus, „nelabai kalba” gali būti konkretaus žmogaus būdo savybė. Gal vaikui tiesiog norisi patylėti. Gal aplinkui visi tiek daug šneka, tiek daug triukšmo, kad nėra kada ir kur įsiterpti. Beje, kalbant apie triukšmą, aplinkoje, kurioje yra vaikų iki trejų metų, rekomenduojama riboti pašalinius balsus.
T.y. rekomenduojama, kad tėvai (seneliai, dėdės, tetos) skaitytų pasakas, dainuotų daineles, lopšines, žaistų žaidimus (gaudynės, slėpynės, bokštų iš kaladėlių statymas, smėlio pilių lipdymas ir t.t.). Įjungtas televizorius, veikiantis kaip garsinis fonas namuose, skleidžia daug vaikus bauginančių garsų, tad patartina naudojimąsi televizoriumi apriboti iki mamos/tėčio mėgiamų laidų, kitu metu jį išjungiant. Jei tokio amžiaus vaikui yra rodomi filmukai, reikėtų sėdėti šalia vaiko ir stebėti, kaip jis reaguoja į tai, kas rodoma. Paskui su juo aptarti, kas ką darė, kaip jautėsi.
Kai nedomina žaisliukai
Pastebėjimas, kad 2 metų vaiko „visai nedomina žaisliukai“, mane pradžiugino. Jei teisingai suprantu, vaikas nenori sėdėti pats sau vienas ir žaisti su žaisliukais. Dvejų metų vaikui dar labai reikia mamos (ir kitų artimųjų). Kuo mažiau namuose žaislų, tuo daugiau yra kūrybos, dėmesio, juoko, šurmulio.
Žaislais gali virsti įvairiausios juostelės, virvelės („Mama, pakinkyk mane, aš būsiu tavo arklys, o tu būk princesė ir jok”); ilgas metalinis batų šaukštas („Čia mano kardas, aš esu princas”); pakaba („Joja arklys”); ir, žinoma, puodai, plakimo šluotelės, samčiai…
Svarbu ir suaugusiojo aktyvus įsitraukimas į žaidimą. Kuo daugiau laiko ir dėmėsio skirsime vaikams iki penkerių metų, tuo saugesni vaikai augs ir tuo drąsesni jie išeis į pasaulį. Ar tai reiškia, kad penkerius metus laukia labai LABAI daug darbo? Taip! Tėvystė yra pats sunkiausias ir atsakingiausias darbas. Puiku, kad šiais laikais ne tik mamos, bet ir tėčiai aktyviai rūpinasi savo vaikais.
Ką žaisti su vaikais
Tėčių žaidimai su vaikais dažnai būna labai išradingi. Tėčiai geba būti labiau atsipalaidavę ir labiau įsitraukę į žaidimą. Taip pat labai gerai, kai yra tetų (dėdžių, senelių), kurios noriai bendrauja su vaikais. Tėvai gauna minutę atsikvėpti, o vaikai pamato, kad galima ir dar kažkaip kitaip žaisti.
Pavyzdžiui, galima piešti guašu rankomis, lipdyti miltų plastilino statulėles, rinkti lapus ar kovoti su miško raganomis prisirinkus tam tinkamų pagalių-pagaliukų. Skaitykite drauge su vaiku. Knygelių skaitymas, manau, patinka kiekvienam vaikui!
Globos namų vaikų pavyzdys gražiai iliustruoja šią mano mintį. Kai į globos namus atėjo savanoriai ir pasisiūlė lankytis čia reguliariai ir vaikams skaityti pasakas, mažieji labai nudžiugo. Ilgainiui prie mažiausiųjų prisijungė ir vyresni globos namų vaikai. Net aštuoniolikmečiai su ašaromis akyse klausėsi skaitomų pasakų. Pasakų pasaulis yra užburiantis, drąsinantis, jame gėris įveikia blogį ir viskas galiausiai baigiasi gerai. Mažiesiems patinka klausyti vis tų pačių pasakų. Jie žino, kas bus, žino, ko tikėtis, ko laukti, o tai kuria saugumą. Jiems viskas aišku, ramu. O dar jeigu su juo aptarsite, ką perskaitėte, tuo geriau. Tiesa, pasidomėkite, kokias pasakas kada skaityti. Trumpai tariant, jūsų sūnėnas dar labai mažas. Jam dabar tinka knygelės su daug paveikslėlių, mažai teksto. Vėliau tinka gyvulinės pasakos, kur pagrindiniai veikėjai yra naminiai gyvuliai ir žvėreliai. Gyvūnai atstovauja skirtingas charakterio savybes (pavyzdžiui, piktas, kaip vilkas; bailus, kaip kiškis; lėtas, kaip vėžlys). Ir pan.
Antra vertus, pasakymas, kad „vaiko visai nedomina žaisliukai”, kelia minčių apie vaiko apatiją aplinkai, keistą vaiko vengimą žaisti. Tokiu atveju kuo greičiau pasitarčiau su specialistais.
