Čiulpti pirštą vaikas išmoksta dar mamos įsčiose. Vos gimusio, paguldyto ant mamos krūtinės pirštelis neretai taip pat nukeliauja į burnytę.
Nevienodai stiprus čiulpimo refleksas
Čiulpdamas pirštą kūdikis tenkina įgimtą čiulpimo refleksą. Vienas vaikas jaučia mažesnį, kitas – didesnį poreikį čiulpti.
Jei kūdikiui iškrinta čiulptukas, mažylis iš pradžių dar nemoka jo pasiimti, tad daro tai, ką išmoko dar negimęs: čiulpia pirštuką. Pirštas juk visada šalia, nereikia laukti, kol kas nors paduos.
Čiulpti pirštą kūdikiui malonu, tai guodžia, padeda išsklaidyti nuobodulį, nusiraminti, pasijusti saugiam ir užmigti, o kai dygsta dantys, pasikasyti paburkusias ir niežtinčias dantenas.
Čiulpimo refleksas pradeda mažėti apie devintą mėnesį, neretai visiškai išnyksta, kai vaikas sulaukia metukų ir jį pradeda labiau dominti aplinka. Šis įprotis nepriklauso nuo to, ar kūdikis čiulpia čiulptuką, ar ne. Bet manoma, kad tas, kuriam mama duoda čiulptuką vos tik suknirkia, norą čiulpti pirštą išsaugo ilgiau. Dirglesniam vaikui piršto čiulpimas – būdas nusiraminti pamažu tampa maloniu įpročiu, nuo kurio atpratinti sunkiau nei nuo čiulptuko.
Per ilgo piršto čiulpimo pasekmės
Kai kurie mažyliai, sulaukę pirmo gimtadienio, ir toliau kiša pirštą į burną. Tai nėra toks nekaltas veiksmas, kaip pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Juk ropojantis ir vaikštantis vaikas yra mobilesnis, viską liečia ir ragauja, jo pirštas ne visada būna švarus, todėl į mažylio organizmą gali pakliūti virusų ir bakterijų.
Kai kuriais atvejais ilgai čiulpiamas pirštas gali suplonėti, o į audinius patekti užkratas, gali net prireikti antibiotikų tepaliuko.
Jei nykštys ar kitas pirštas nuolat burnoje, be reikalo susitraukinėja skrandis, kuris ima gaminti virškinimo sulčių;
Vaiko įprotis laikyti pirštą burnoje tėvams neretai atrodo netinkamas, todėl jie ima gėdinti ir barti vaiką. Pastarasis jaučiasi esąs „blogas“, nes nesusivaldo ir negali elgtis taip, kaip nori tėveliai. Todėl jam darosi neramu. Ir vėl reikia pirštuko. Užsisuka ydingas ratas.
Patarimai, kaip atsikratyti piršto čiulpimo:
– Jei pastebėjote, kad mažyliui pirštuko prireikia, kai nuobodu ar yra kuo nors nusivylęs, sudominkite nauju žaislu ar žaidimu, paimkite ant rankų, pakalbinkite.
– Dygstant dantukams kūdikiui pasiūlykite dantenas šaldantį ir niežulį malšinantį kramtomąjį žaislą.
– Jei piršto vaikas nori migdydamasis, kurkite naujus ritualus, pavyzdžiui, prieš miegą suguldykite miegoti žaisliukus. O kad jaustųsi ramiau ir saugiau, vieną jų paguldykite į lovytę. Ramiu balsu, lėtai sekite ar paskaitykite pasaką.
– Jei pirštas burnytėje atsiranda miegant, švelniai ištraukite jį.
– Nemoralizuokite, nebauskite, nesijuokite, nebarkite ir nespauskite vaiko, kad greitai atsikratytų įpročio čiulpti pirštą, nes tai gali virsti kova tarp jūsų ir vaiko.
– Už tai, kad vaikas susilaikė nuo įpročio, pasidžiaukite ir pagirkite. Neskubinkite – įpročiui įveikti reikia kantrybės. Jei vaikas pirštą čiulpia ir dieną, ir naktį, nesistenkite nepageidaujamą įprotį išguiti iškart. Pirmiausia įveikite čiulpimą dieną, o tada imkitės priemonių prieš įprotį artėjant nakčiai ir miegant.