Kalifornijos universiteto (JAV) profesorė dr. Charlotte Reznick viešai pareiškė, kad tėvai turėtų liautis bučiavę savo vaikus į lūpas, nes toks bučinys vaikus jaudina seksualiai.
Internetu žinutė greitai pasiekė atokiausius pasaulio kampelius ir privertė tėvus suklusti, tai duoti bučkį prieš miegą ar ne.
Konsultuoja vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys.
Profesorės mintys buvo pavadintos absurdiškomis, tačiau spėjo pasėti abejonę. Juk, be jokios abejonės, lūpos yra itin jautri erogeninė zona.
Tačiau yra žmonių, kuriems erogeninė zona yra nugara, kitus jaudina, malonumo teikia galvos glostymas. Jei eisime šiuo keliu, netrukus prieisime akligatvį, prie vaiko negalėsime nė prisiliesti!
Bučinys yra veiksmas, todėl svarbu, kaip jis atliekamas. Bučinį galime priimti kaip draugiškumo ženklą ir toks jis nesukels jokių papildomų emocijų. Vieni bučiniai malonūs, pavyzdžiui, tiems, kurie myli vienas kitą, kiti sukelia nemalonius jausmus, tada jų vengiame.
Tyrimų, patvirtinančių profesorės išsakytą nuomonę, neradau.
Skaičiau komentarus po žinute. Buvo mamų, kurias nustebino ir net šokiravo pareiškimas, kad visiškai nekaltas kūdikėlis turi erogeninių zonų. Įdomu, ar tos zonos „veikia” taip pat kaip ir suaugusių žmonių, t. y. susijaudinimas yra seksualinės kilmės?
Kaip zonos „veikia”, nežinia, bet kad net ir kūdikis jas turi, tai faktas. Visiškai normalu yra tai, kad maži vaikai save tyrinėdami jas „atranda” ir „išbando”, pavyzdžiui, trimetis maudydamasis gali nukreipti vandens srovę į tarpvietę, nes jam tai malonu. Tėvai neturėtų to išsigąsti, eksperimentuodamas vaikas pažįsta save ir pasaulį. Tačiau kai tai daro suaugusieji, t. y. dirgina vaikų erogenines zonas, tai nusikaltimas.
Po maudynių savo nuogus kūdikėlius mamos ir tėčiai išbučioja nuo galvos iki pirštų galiukų, taip pat ir užpakaliuką, ir bambutę, ir spenelius… Kas tai? Meilė, apie kurią mamos sako: „Galėčiau – suvalgyčiau”, o gal jau… kažkas kita?
Pats savaime bučinys yra tik mechaninis veiksmas. Atsakymas į klausimą, kas tai, priklauso nuo to, kokį jausmą, emociją, žinutę „įdedame” į veiksmą. Deja, to negalime objektyviai įvertinti, apčiuopti. Jei emocija yra meilė, šiluma ir aš tai darau, nes be proto myliu savo vaiką, tai nieko bloga, tai „mamiška” ar „tėtiška” ir tikrai nenusikaltimas. Tačiau per darbo praktiką buvau susidūręs su tėvu, kuris bučiuodamas sąmoningai dirgino dukters tarpvietę. Normalaus ir nusikalstamo suaugusiųjų dėmesio skirtumas yra elgesio tikslas: ar taip elgiamasi rodant meilę, šilumą savo vaikui, ar ieškant malonumo, pasitenkinimo sau. Labai subtili ir be galo plona riba skiria meilę nuo seksualinės prievartos.
Ar tiesa, kad mažų vaikų seksualumas nėra susiformavęs, todėl dirgindami jų erogenines zonas galime padaryti žalos?
Tyrimų nėra, nes nėra galimybės – ir jos niekada nebus tokius dalykus tyrinėti. Todėl galime tik daryti prielaidas. Aš manau, kad vaiko seksualumo niekaip neiškreips tik pabučiavimai, paglostymai, prausimai ir pan. Seksualumą formuoja labai daug aplinkybių, tam tikrų daugybės įvykių seka.
Man atrodo, kad niekas nepasikeitė – ir prieš šimtą metų, ir dabar vaikai lyties klausimus „atranda” gana anksti ir visais laikais panašiu metu. Tiesiog šiandien lyties reikalai, seksualumas nėra tabu, kaip būdavo anksčiau.Vaikų ir paauglių psichiatras Linas SLUŠNYS
Noriu atkreipti dėmesį į žodį „dirginti”. Jei bučiuojant, prausiant ir pan. vaiką siekiama dirginti, tai jau nusikaltimas.
Seksualinė prievarta turi daug „sudedamųjų dalių”. Kai nėra seksualinės prievartos elementų, jausmai rodomi atvirai ir be baimės, tai niekas nebijo savo vaikui užpakaliuką pabučiuoti, jo apsikabinti, pilvuką paglostyti ir pan. Kai siekiama dirginti, tai visada daroma slapta, slepiantis, bijant, bauginant vaiką, kad neprasitartų.
Dirginimas, bauginimas, reikalavimas atlikti tai, kas nemalonu, yra nusikaltimas.
Norite pasakyti, kad jei tėvų santykiai sveiki ir normalūs, nėra tokių vaiko kūno vietų, prie kurių mama ar tėtis neturėtų (negalėtų) liestis?
Taip. Tačiau sveiki ir išmintingi tėvai be reikalo ir nesiliečia prie tų vietų, kurios vaikui gali sukelti tam tikrus jausmus. Intymias vietas mažoms mergaitėms ir berniukas prausti ne tik galima, bet ir reikia. Tai higienos ir sveikatos klausimas. Suaugęs žmogus turi padėti vaikui susitvarkyti ir to mokyti. Kitas klausimas, KAIP tai yra daroma, kas „įdedama” į tą veiksmą.
Kai santykiai normalūs, nėra vietų, prie kurių negalima liestis, bet nereikia liestis be reikalo.
Seksologai yra atkreipę dėmesį į gan nemalonų, bet vis dėlto labai veiksmingą gydymo būdą – žvakutes su veiksmingąja medžiaga, kurias kišame ligoniukui į išangę. Teigiama, kad padaugėjo jaunų vyrų, kurie nebegali susijaudinti, kol partnerė nedirgina „anuso”. Ar tai gali būti susiję?
Gydymas žvakute išties labai nemaloni procedūra, nors ir kokios amžiaus žmogus ją patiria. Antra vertus, tai vienas efektyviausių gydymo būdų – greitai veikia ir nedaro žalos skrandžiui. Teoriškai daug kas gali turėti poveikį vaikui ir daug kas yra nemalonu, net baisu, tačiau, pavyzdžiui, kai užeina priepuolis, epilepsija sergančiam vaikui, vaistas yra būtinas, o nuryti jis jo negali. Vienintelis būdas – žvakutė.
Ar tai paveiks vaiko seksualumą ateityje? Manau, tokius rimtus pokyčius lemia daug veiksnių, gyvenimo aplinkybių ir įvykių visuma.
Jei suaugęs vyrukas turės seksualinių bėdų, nebūtinai priežastis bus žvakutė. Vadinasi, jo gyvenime būta kažko daugiau.
Profesorė teigia, kad šiuolaikiniai vaikai lytiškumą ima suvokti per anksti, būdami 5-6 m. jau masturbuojasi. Ar ankstyvo seksualumo priežastis gali būti ta, kad šiuolaikiniai tėvai yra švelnesni savo vaikams, atviriau rodo savo jausmus?
Man atrodo, kad niekas nepasikeitė – ir prieš šimtą metų, ir dabar vaikai lyties klausimus „atranda” gana anksti ir visais laikais panašiu metu. Tiesiog šiandien lyties reikalai, seksualumas nėra tabu, kaip būdavo anksčiau. Mes apie tai atvirai kalbame. Ir tai nėra blogai, nes visi tyrimai rodo, kad kuo anksčiau apie tai su vaikais kalbame, kuo atviriau atsakome į jiems kylančius klausimus, kuo daugiau tinkamos informacijos apie tai vaikas turi, tuo mažiau seksualinės prievartos atvejų.
Antra vertus, nesu šalininkas minties, kad dabar turime visi ir su visais vaikais imti ir kalbėti apie lytinius santykius. Pasakysiu vaizdžiai. Kad suteptum gerą sumuštinį, pirmiausia turi turėti duonos riekę, ant jos tepti sviesto, o tada dėti kas patinka – dešros, sūrio. Pirmiausia vaikas turi turėti „stuburą” – šeimos suformuotą vertybių sistemą. Tai ir yra ta duona, ant kurios dedame visa kita. Jei turime duonos riekę, galime kalbėti ir apie lytinius santykius.
Ar tiesa, kad vaikų seksualumas yra toks stiprus, kad net keturmetis pamatęs nuogos moters nuotrauką ar miegodamas tėvų lovoje gali lytiškai susijaudinti?
Vaikams patinka miegoti su tėvais lovoje, nes jaučiasi saugūs. Ar tai seksualinė patirtis? Tai priklauso ne nuo vaiko, o nuo suaugusiojo, kaip jis elgiasi toje lovoje būdamas kartu vaiku. Nėra tyrimo, kaip erotiniai kūriniai (vaizdai) veikia vaikus.
Akivaizdu, kad vaizdas daro įtaką, tačiau pats nuogas kūnas iš esmės vaikui neįdomus. Jei atvestume pyplį į parodą, kurioje eksponuojami nuogi kūnai, matytume, kad į juos jis žiūri be didelio susidomėjimo, nes tai kol kas ne jo „sfera”. Žinoma, jei suaugęs žmogus nerodo jokių emocijų. Jei emocijas rodo, vaikas būtinai jas užfiksuos.
Viena kita atsitiktinai pamatyta nuotrauka įtakos nepadarys. Žinoma, gali sukelti klausimų, į kuriuos tėvai turėtų paprastai atsakyti.
Šiandien paaugliai pakankamai prisižiūri erotinių ir pornografinių vaizdų, tačiau ne visi tampa prievartautojais. Vienas pažiūrės ir pamirš, o kitas „užstrigs”. Nuo ko tai priklauso? Nuo tos duonos riekės, apie kurią kalbėjome.
Ppats nuogas kūnas iš esmės vaikui neįdomus. Jei atvestume pyplį į parodą, kurioje eksponuojami nuogi kūnai, matytume, kad į juos jis žiūri be didelio susidomėjimo. Žinoma, jei suaugęs žmogus nerodo jokių emocijų. Jei emocijas rodo, vaikas būtinai jas užfiksuos.Vaikų ir paauglių psichiatras Linas SLUŠNYS
Viskam yra savas metas, vaikas pats išsiaiškins, kas jam įdomu, negrūskime to dirbtinai. Kai ateina metas ir vaikas apie tai klausia, turime jam atsakyti. Jei būsite atviri, vaikui tai greitai taps neįdomu.
Jei bučinys toks nekaltas, kodėl pasiekęs tam tikrą amžiaus ribą vaikas nesileidžia bučiuojamas į lūpas? Kodėl pabučiuoti beveik visi vaikai tą vietą perbraukia delnu, nusivalo?
Tai rodo, kad vaikas auga, keičiasi, pradeda saugoti savo erdvę, ir tėvai galbūt galėtų ieškoti kitų būdų švelnumui rodyti.
Yra vaikų, kurie nuo gimimo nemėgsta prisilietimų, bučinių, labai saugo savo asmeninę erdvę, net sustingsta, jei kas prisiliečia. Didžiausia dovana, kurią galime duoti savo vaikams, tai mokyti juos bendrauti, empatijos. Reikėtų bandyti tokį vaiką pritraukti arčiau savęs. Galbūt mokytis šeimoje subtiliai apsikabinti.
Apkabinimas suteikia ne tik saugumo jausmą, bet ir perduoda gerą emociją. Ilgainiui apkabinimai sutirpdo „šarvus”. Paprastai mamos apkabintas paauglys sutrinka, nes nori būti didelis. Antra vertus, jam tai neabejotinai malonu. Tik galbūt reikėtų atidžiau rinktis laiką ir erdvę, kurioje parodyti savo vaikui švelnumą. Jei kitų vaikų akivaizdoje pakelsite saviškį ir pabučiuosite į kaktytę, jis gali jaustis nesmagiai, tarsi „sumažintas”. Apkabinkite jį namuose.
Po minėto straipsnio ir komentarų, sutrikę tėvai klausia: „Tai kur savo vaiką bučiuoti?”
Nėra „recepto”.Tėvai turi juos stebėti, matyti ir pajausti, kada tinkamas metas ir vieta bučiniams bei švelnybėms. Kartais, kai vaikas išgyvena stiprias emocijas, gali reikėti pabučiuoti jį į lūpas, kartais užtenka paglostyti, nes tai taip pat švelnumo ir meilės išraiška. Tačiau bučiuoti savo vaiką galima visur: į lūpas, į kaktytę, į delnus ir pan.
„Pasibučiuokime kaip filme“, – sako dukrytė mamai, prisitraukia mane prie lūpų, pakreipia galvą ir užsimerkia. Kaip elgtis?
Štai taip vaikus veikia vaizdai. Tačiau suaugusieji turi rasti jėgų pasakyti „stop” netinkamiems (nepriimtiniems) jo rodymo būdams. Bučinys, apsikabinimai turi būti malonūs ir priimtini visiems.
Ką pasakyti dukrytei? Tiesiog „ne”. „Mes – ne filme. Mama ir dukrytė taip nesibučiuoja. Man taip nepatinka.”