Dažnai girdime sakant, kad jų vaikas labai prisirišęs prie mamos arba tėčio. Ką iš tiesų tai reiškia? Kaip šis jausmas veikia mažylius ir kokią įtaką prieraišumas turi jų gyvenimui?
Kas yra prieraišumas?
Pagal psichologo Johno Bowlby, sukūrusio prieraišumo teoriją, pateikiamą apibrėžimą, prieraišumas – tai ilgalaikis, stiprus, emocinis ir socialinis ryšys su konkrečiu (reikšmingu) asmeniu. Jam būdingi trys bruožai:
a) selektyvumas – tai reiškia sutelktą dėmesį į konkretų asmenį, kuris sukelia prieraišų elgesį, kokio nėra santykiuose su kitais žmonėmis;
b) fizinio artumo troškimas;
c) patogumo ir saugumo jausmas, atsirandantis dėl artumo ir atsiskyrimo nerimo jausmas, kylantis, kai artumo neįmanoma pasiekti.
Visus šiuos elgesio elementus galite greitai nustatyti ir patys, jei skirsite šiek tiek laiko savo vaiko elgesio analizei.
Vaiko prieraišumo raida
Mažylio prieraišumo jausmas atsiranda nuo pirmųjų jo gyvenimo akimirkų. Naujagimiai siunčia signalus verkdami, šaukdami, šypsodamiesi ir judėdami, taip parodydami, kaip jaučiasi. Nors kūdikiai su suaugusiais dar sąmoningai nebendrauja, jie labai jautriai reaguoja į suaugusiųjų reakcijas, kurios labai svarbios vaiko saugumo jausmui ir jų aplinkos pažinimui. Sulaukę maždaug keturių mėnesių, kūdikiai pradeda elgtis kitaip, priklausomai nuo to, ar jie bendrauja su žmonėmis, kuriuos pažįsta, ar nepažįsta.
Tokio amžiaus kūdikiai ima bendrauti su savo artimiausiais šeimos nariais šypsodamiesi ir guguodami. Ilgalaikis artimas ryšys tarp vaiko ir artimiausio globėjo formuojasi nuo septinto mėnesio iki vaikui sukanka maždaug 2,5 metų. Mažyliai visuomet nori būti šalia savo mamos. Mama jiems – tai saugus prieglobstis, kurio mažyliai ieško, kai jiems kas nutinka. Galėdami visuomet pasitikėti savo artimiausio žmogaus, kuris suteikia jiems saugumo jausmą, parama ir pagalba vaikai mokosi atpažinti savo poreikius ir emocijas bei ima suprasti visuomenės veikimo principus.
Prieraišumo tipai ir įtaka vaiko raidai
Vaikų prisirišimas prie tėvų būna labai individualus ir turi skirtingą įtaką jų tolimesnei raidai. Saugus prieraišumas tarp vaiko ir tėvų atsiranda tuomet, kai tėvai jautriai reaguoja į vaiko poreikius ir mažylio siunčiamus signalus: pasupa mažylį ant rankų kuomet jis verkia, kartu žaidžia, kai to nori vaikas. Tokia tėvų reakcija vaikams leidžia suvokti, kad juos supantys žmonės ir aplinka yra draugiški, pasaulis kupinas įdomių atradimų, o jie patys – yra mylimi, vertinami ir verti, viso, kas geriausia.
Nesaugus (ambivalentiškas) prieraišumas sukuriamas, tuomet, kai tėvai nereaguoja į vaiko siunčiamus signalus, su jais mažai bendrauja ir skiria nepakankamai dėmesio. Toks ryšys ilgainiui vaikams sukelia problemų: jie patiria nerimą, nesaugumą ir sunkiai moka išreikšti savo emocijas, patiria emocinį nestabilumą ir tai žlugdo jų savivertę.
Nesaugus vengiančio tipo prieraišumas paprastai formuojasi tuomet, kai tėvai per daug kontroliuoja savo vaikus, nuolat juos taiso, pyksta, kai vaikas prašo pagalbos ar nori kartu pažaisti. Vaikams tuomet tampa sunku išreikšti savo jausmus, jie ima nepasitikėti savo globėjais, o taip pat ir kitais žmonėms. Taip vaikai ima kaupti neigiamas emocijas, kurių jie nemoka išreikšti konstruktyviai, jaučiasi vieniši, atstumti ir nevertinami.
Tėvų ir artimųjų dėmesys ir rūpestis mažyliu nuo pirmųjų jo gyvenimo dienų turi labai didelę įtaką vaiko raidai, todėl labai svarbu nepraleisti pro ausis vaikų prašymo būti kartu, žaisti, bendrauti.
„Tu amžinai atsakingas už tą, kurį prisijaukinai“
Ši frazė iš „Mažojo princo“ taikliai apibūdina prieraišumo prigimtį ir esmę. Kai mes su kažkuo užmezgame glaudų emocinį ryšį, tampame už tą žmogų atsakingi, mums rūpi, kaip jis jaučiasi, ką išgyvena. Lygiai tokius pat jausmus patiriame prisirišdami ne tik prie artimų žmonių, bet ir savo augintinių. Jei namuose turite gyvūnėlį, ar jūsų mažylis atkakliai prašo jį įsigyti – padėkite vaikui sužinoti, kaip juo reikia rūpintis, kad augintinis būtų sveikas ir linksmas.
Pirmųjų žinių mažyliams galima suteikti žaidžiant, pavyzdžiui, LEGO DUPLO rinkiniais su įvairiausių gyvūnų figūrėlėmis. Kartu žaisdami galite mažyliui papasakoti, kad šuniukui ar arkliukui neužtenka tik iššukuoti kailį, pagirdyti ir pamaitinti: gyvūnams reikia skirti daugiau laiko, nes palikti vieni jie tampa liūdni ir bejėgiai, visai taip pat kaip ir maži vaikai. Žaisdami su žaislinėmis gyvūnėlių figūrėlėmis vaikai mokosi jais pasirūpinti tarsi tikrais ir tėvų padedami gali sužinoti daug naujų dalykų: ką valgo triušiukai ir papūgėlės, kokių trukių galima išmokyti šuniuką. O svarbiausia, tai, kad žaisdami ir būdami kartu su savo vaiku, sukursite emociškai saugią aplinką, kuri mažylius skatina tyrinėti, pažinti, mokytis, mylėti ir jaustis mylimais.
