Krikšto esmė nesikeičia nuo jo pradžios, tuo tarpu tradicijos, lydinčios krikšto apeigas – taip. Etnologė Gražina Kadžytė pasakoja, kaip anksčiau buvo krikštijami vaikai. Tradicijų būta įvairiausių, viena jų – apie „tankius ir tvirtus“ dantukus skamba itin smagiai.
Kada vykdavo krikštynos?
Seniau krikštynos būdavo gana greitai – trečią ar ketvirtą dieną po gimdymo. Sakydavo, kol vaikas nepakrikštytas, jo nesaugo žmonių bendruomenė ir gali apkeisti laumės. Dėl to, ir kad niekas nenužiūrėtų, šalia žibindavo žvakę.
Kūmai Jau iš pasakymo „Svočia bagočka, o kūma – rinktinė“ aišku, kad krikšto tėvai lemia visą tolesnį vaiko gyvenimą, jiems tarsi persiduoda jų charakterio bruožai. Todėl jie turi būti darbštūs, padorūs, tvarkingi, protingi. Sakydavo, kad senbernio ar senmergės geriau neimti į kūmus, nes ir vaikas toks bus. Dažnai nežiūrėdavo giminystės, o kviesdavo gerbiamiausius parapijos žmones. Galėdavo krikštyti ir seneliai, bet rinkdavosi jaunesnius žmones, kad ilgesniam laikui globotų vaiką.
Geriausia, kad krikšto tėvai būtų ne vyras ir žmona. Tada vaikas turi dvi jį globojančias šeimas, be to, net ir geriausioj šeimoj kyla pykčių ir barnių, o tada ir vaikas bus vaidingas, nervingas. Kai naujagimis būdavo silpnutis, ypatingais avejais jį pakrikštydavo pribuvėjos.
Prieš bažnyčią
Rūbelius vaikui siūdavo kūma. Suvalkijoje buvo įprasta visus krikštijamus vaikus rengti pirmagimio krikšto marškinėliais. Sako, tada ir broliai ir sesutės draugiškesni būna. Vaiką į bažnyčią išruošdavo pribuvėja. Jai maudant vaikelį, krikšto tėvas įmesdavo pinigą į vandenį, kad vaikas turtingas būtų. Vaiko vardo tėvai iki krikšto garsiai nesakydavo, o tik pašnibždėdavo kūmams. Iš čia linksmos istorijos, kaip krikšto tėvai pamiršdavo, kas jiems sakyta ir patys suimprovizuodavo bažnyčioj. Keliaujant į bažnyčią vaiką paduodavo per langą, nes per slenkstį išneši – atsitiks kas blogo pakeliui.
Po bažnyčios
„Išvežėm pagoniuką, parvežėm Joniuką. Išvežėm pagonytę, parvežėm Onytę“ – sakydavo krikštatėviai. Jie paskelbdavo mažylio vardą ir kuo greičiau jį išvystydavo (kad greitai bėgioti pradėtų), prinešdavo prie pečiaus ir paliesdavo rankyte (kad vaikas nuo namų nenutoltų). Tada prieidavo broliukai ir sesutės, pasveikindavo naująjį krikščioniuką ir už tai gaudavo vaišių.
Valgį į krikštynas susinešdavo svečiai: kas lašinukų, kas dešros ar kiaušinienės. Kūmai krikštasuolėj sėdėdavo meiliai susiglaudę (jei ne, svečiai paspausdavo), tam, kad vaiko dantukai būtų tankūs.
Krikšto tėvų pareigos
Krikštavaikio ryšys su krikšto tėvais būdavo labai stiprus. Jie dalyvaudavo didžiosiose šeimos šventėse, per Velykas ar Atvelykį būtinai turėjo numarginti kiaušinį savo „vaikui“. Neretai krikštatėviai vaiką privesdavo prie pirmos komunijos ar sutvirtinimo sakramento. O Suvalkijoje buvo paplitusi tradicija, kad krikšto mama ar tėtis būna svotais krikšto vaiko vestuvėse.
