Judrų vaiką labai dažnai pavadiname hiperaktyviu. Kaip atskirti hiperaktyvų nuo judraus? Ką daryti, kad hiperaktyvus mažylis sugebėtų ilgiau sukaupti dėmesį? Konsultuoja VL VšĮ VU ligoninės Santarų klinikų filialo Vaiko raidos centro ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė.
Iš skaitytojos laiško:
„Mūsų penkerių metų sūnus yra labai judrus. Jis nuolatos juda kruta, ką nors veikia. Kadangi negali nustygti vietoje, labai dažnai darželyje kyla bėdų. Auklėtoja sako, kad kiti vaikai ramiai sėdi prie stalo, o mūsiškis pasėdėjęs minutę pašoka iš vietos, apibėga kelis kartus apie stalą ir dar įspiria grupės draugui. Darželio auklėtoja sako, kad mūsų sūnus yra hiperaktyvus ir dėl to sunkiai sukalbamas, nevaldomas. Mums su vyru atrodo, kad jis tiesiog judrus. Kokie yra hiperaktyvaus vaiko požymiai? Ką daryti, kad mūsų mažylis nebūtų laikomas blogiuku?“
Labai dažnai tenka girdėti: „Mano vaikas hiperaktyvus.“ Ar tikrai hiperaktyvumas – šių laikų rykštė ir yra tiek daug hiperaktyvių vaikų?
Dažnai yra piktnaudžiaujama „hiperaktyvumo“ sąvoka ir hiperaktyviu pavadinami tiesiog judrūs vaikai. Antra vertus, hiperaktyvių mažylių atrodo daugiau dar ir todėl, kad yra gana anksti nustatomas šis sindromas ir daugeliui vaikų laiku suteikiama pagalba. Nemanau, kad hiperaktyvumas – šių dienų rykštė, juolab kad hiperaktyvūs vaikai dažnai yra normalaus intelekto, tiesiog juos sunkiau auginti, jiems reikia skirti daugiau dėmesio.
Kokie požymiai rodo, kad vaikas hiperaktyvus?
Hiperaktyvus mažylis yra labai judrus, negali nustygti vietoje. Dažnai kartu yra ir impulsyvus, jam sunku stabtelėti, pamatyti, kas vyksta aplinkui. Neretai hiperaktyvus mažylis neatlieka tų veiksmų, kuriuos turėtų atlikti pagal savo raidą, mat susidomi kokia nors veikla labai trumpam ir neatlieka jos iki galo. Todėl atrodo, kad vakar sugebėjo ką nors padaryti (pavyzdžiui, sudėti 2+2), o šiandien jau nemoka. Hiperaktyvūs kūdikiai ir turi ir daugiau vadinamųjų savireguliavimo bėdų, tai yra pavalgę negali nurimti, juos sunku užmigdyti. Kūdikis atlieka labai daug nevalingų judesių rankytėmis ir kojytėmis (nuolatos jomis mojuoja), ir tai trukdo jam pavalgyti bei nusiraminti. Jeigu negali nusiraminti pavalgęs, kūdikiui sunku užmigti, labai daug juda, galima įtarti, kad jis bus hiperaktyvus. Tuo tarpu judruolis gali taip pat labai daug judėti, tačiau judesiai jam netrukdo valgyti, o po valgio užmigti. Nevalingi judesiai gali sulėtinti vaiko motorinę ir kalbos raidą, o vėliau ir pažintinę, mat jis kuo nors susidomi labai trumpam. Pavyzdžiui, mažylis stato trijų kaladėlių bokštą ir jam pakanka kantrybės uždėti tik dvi kaladėles vieną ant kitos, o trečios net nepalietęs nubėga užsiimti kuo nors kitu. Kai kitą kartą vėl į rankas paims kaladėles, jam reikės iš naujo mokytis tos pačios veiklos. Nehiperaktyvus mažylis žaisdamas tą patį žaidimą sudės tris kaladėles vieną ant kitos ir šią veiklą jau sugebės nepriekaištingai atlikti. Yra duomenų, kad hiperaktyvuolis labiau judėjo dar būdamas mamos pilvelyje. Tačiau ne kiekvienas daugiau nei vidutiniškai judantis vaisius būtinai bus hiperaktyvus.
Yra manoma, kad hiperaktyvūs vaikai labai vikrūs. Ar tai tiesa?
Hiperaktyvūs mažyliai dažnai yra labai greiti, tačiau nerangūs. Jie dažnai parpuola, užkliūva, lipdami kur nors nukrinta, jų oda nuolatos nusėta mėlynėmis. Hiperaktyvuoliai elgiasi taip, tarsi jų smegenyse būtų įjungtas motoriukas, kuris neleidžia nė akimirkai nurimti. Jeigu hiperaktyviam vaikui šauna į galvą mintis ką nors daryti „čia“ ir „dabar“, tai ir daro. Jo noras tuo metu yra pats svarbiausias, daugiau nieko aplink jis nemato ir negirdi. Šiuo atžvilgiu hiperaktyvūs mažyliai yra labai panašūs į autizmo sindromą turinčiuosius. Tad kol jie mažiukai, kartais nelengva nustatyti diagnozę.
Kokio amžiaus vaikams jau yra nustatoma diagnozė „hiperaktyvus“?
Jeigu neturi rimtų raidos sutrikimų (laiku atsisėda, atsistoja, pagal amžių žaidžia žaisliukais), paprastai šio sindromo nenustatome iki mokyklos. Ko gero, todėl, kad mažiems kūdikiams ir vaikams daug ką „atleidžiame“. Nekreipiame dėmesio, jeigu nebaigęs vienos jau griebiasi kitos veiklos. Iki mokyklos toks elgesys ne visiems kelia susirūpinimą, o štai mokykloje jau prasideda bėdos, nes vaikas nesugeba ramiai išsėdėti pamokoje ir atlikti visų jam skirtų užduočių. Tuomet dažniausiai jam ir nustatomas hiperaktyvumas.
Judrūs, bet ne hiperaktyvūs vaikai taip pat sunkiai išsėdi pamokoje…
Taip, tačiau, judruoliui pakanka pasakyti, kad reikia atlikti nebaigtą darbą, jis susikaups ir jį atliks. Hiperaktyvus vaikas susikaupia trumpam, paskui pakyla nuo stalo, pabėgioja ar pavaikšto ir tik tada vėl gali atsisėsti prie mokyklinio stalo bei toliau tęsti užduotį. Toks elgesys nėra „išsidirbinėjimas“ (taip kartais įvardija tėvai arba mokytojai), o vidinis vaiko poreikis, kurio jis negali pakeisti. Tad tokio vaiko mokymo taktika turėtų būti šiek tiek kitokia. Jam reikia leisti kas kiek laiko atitrūkti nuo užduoties. Judruolis, kitaip nei hiperaktyvus, gali išsėdėti per visą pamoką nepakilęs nuo stato ar neatitrūkęs nuo savo veiklos. Hiperaktyviam vaikučiui reikia mokytis atlikti darbą iki pabaigos, nes jis jaučia didžiulę jėgą, varančią daryti tai, ko tuo metu užsigeidė.
Ar hiperaktyvūs vaikai gali lankyti įprastą mokyklą?
Be abejo, gali, nes dažniausiai tai normalaus intelekto vaikai. Ne visada jie mokosi gerai, nes išsiblaškymas, impulsyvumas, nuolatinis noras keisti veiklą neleidžia siekti gerų rezultatų. Hiperaktyvuoliai neretai dėl savo impulsyvumo yra nemėgstami darželio auklėtojų ir mokytojų. Pavyzdžiui, nieko bloga negalvodami staiga pastumia kurį nors kitą vaiką, o pedagogai arba tėvai apkaltina blogu elgesiu. Hiperaktyvūs vaikai nesupranta, kodėl turi jaustis kalti. Jeigu nuolatos kyla tokių bėdų, labai krinta hiperaktyvių vaikų savivertė ir noras imtis bet kokios iniciatyvos.
Minėjote, kad hiperaktyvūs vaikai nevalingai atlieka daug judesių, jiems tai trukdo gyventi?
Be abejo, kad trukdo. Hiperaktyvumą sukelia tam tikros medžiagos, esančios smegenyse, kurių yra per daug arba išvis neturėtų būti. Kai kuriems vaikams, kuriems judrumas, impulsyvumas, nesugebėjimas susikaupti trukdo gyvenime, yra skiriami vaistai. Kiti, kai tinkamai su jais elgiamasi, prisitaiko, gyvena įprastą gyvenimą. Anksčiau buvo manoma, kad hiperaktyvumą galima išaugti, šiandien teigiama, kad vaikas ir vėliau suaugęs žmogus išmoksta su šiuo sindromu gyventi. Tačiau šiems žmonėms reikia sąmoningai save kontroliuoti. Hiperaktyvūs suaugę žmonės tai sugeba, jie nesiblaško, nebėgioja, nemojuoja rankomis. Auginant hiperaktyvų vaiką ir yra tikslas išmokyti jį prisitaikyti prie gyvenimo, kitaip tariant, išmokyti kontroliuoti savo judesius ir elgesį.
Kokio amžiaus hiperaktyviam vaikui jau galima suteikti pagalbą ir kokia ji turėtų būti?
Nors hiperaktyvumas dažniausiai nenustatomas kūdikystėje, vis dėlto galima įtarti, kad paaugęs vaikutis toks gali būti. Tad tą kūdikį, kuris labai sunkiai užmiega, negali įprastai pavalgyti, nes labai „malasi“, mojuoja rankutėmis ir kojytėmis, prieš migdant ar valgydinant rekomenduojama suvystyti. Jis nebūtinai yra hiperaktyvus, galbūt tik dirglus, tačiau kai yra suvystytas ir neturi galimybės „maltis“, nesiblaško, geriau pavalgo ir lengviau užmiega. Vėliau, kai paauga, rekomenduotina hiperaktyviam vaikui sudaryti tikslią dienotvarkę ir sakyti, ką jis turėtų daryti ne tik žodžiu, bet ir parodyti piešinuką. Pavyzdžiui, nupiešti vaiką ant puoduko ir parodyti bei nupasakoti situaciją, prieš sodinant ant jo, nupiešti vaiką prie stalo ir parodyti piešinėlį, kai ateis metas valgyti. Vaikas (beje, ne tik hiperaktyvus) greičiau priima ir suvokia vaizdinę nei žodinę informaciją. Jeigu visą dienotvarkę nupiešime, vaiką, kai norės bėgti nebaigęs statyti kaladėlių bokšto, bus galima sustabdyti ir parodžius lapelį su piešiniu paprašyti baigti darbą iki galo. Tai vaiką moko visus darbus atlikti iki pabaigos ir galima pasiekti, kad nuėjęs į mokyklą jis galėtų išsėdėti visą pamoką ir nenukentėtų jo mokslai.
Galbūt yra kokia nors veikla, kuri padėtų vaikams „išsikrauti“? Į kokius būrelius verta leisti hiperaktyvuolius?
Svarbu paisyti vaiko norų. Kai kurie hiperaktyvūs vaikai nori groti, dainuoti ir jiems tai sekasi. Tačiau daugeliui yra rekomenduojami fizinio lavinimo būreliai. Labai svarbu, kad hiperaktyvus vaikas nebūtų pasmerktas sėdėti namuose tarp keturių sienų, o turėtų veiklos, per kurią galėtų išsikrauti bei mokytis atlikti veiklą nuo pradžios iki pabaigos. Tokiems vaikams tinka bėgioti, plaukioti, spardyti ar mėtyti kamuolį ar bet kuri kita veikla, reikalaujanti daug energijos.
Manoma, kad spalvoti saldainiai, saldūs gėrimai sukelia hiperaktyvumą, o moteriai, kuri nėščia valgė daug saldumynų, gims hiperaktyvus kūdikis. Ar tai tiesa?
Saldumynai, dažikliai turi įtakos vaiko susikaupimui ir gali hiperaktyvuolį „versti“ dar daugiau judėti ir blaškytis. Todėl jeigu žinote, kad jūsų vaikas hiperaktyvus, patartina vengti šių produktų, juo labiau kad be jų galima puikiai gyventi. Jeigu vaikas nėra hiperaktyvus, nei saldikliai, nei dažikliai ar kitos medžiagos, kurias suvalgo, šio sindromo nepaskatins. Apie hiperaktyvumą yra daug teorijų, viena jų, kad šis sindromas yra paveldimasis arba sukeltas tam tikrų gimdymo traumų. Nėra jokių duomenų, kad nėščia moteris, kuri valgo saldumynus, pagimdo hiperaktyvų vaiką.
Kada dėl hiperaktyvaus vaiko elgesio tėvams kreiptis į gydytoją?
Man atrodo, kad į raidos specialistus reikia kreiptis visada, jeigu kyla įtarimų, kad vaiko elgesys yra ne toks, koks turėtų būti, arba raida sulėtėjusi. Ne visada labai judrus vaikas būna hiperaktyvus, kartais tokį elgesį paskatina nerimas arba emociniai sutrikimai. Verta kreiptis į gydytoją, jeigu matote, kad kūdikis nuo gimimo yra labai aktyvus. Galbūt gydytojo patarimai padės mokyti vaikutį nuo mažumės kontroliuoti hiperaktyvumą ir vėliau jis nebus niekuo iš kitų išsiskiriantis vaikas.
