Per 9 mėnesius moteris išnešioja kūdikį. Per 9 mėnesius režisierė Agnė Sunklodaitė išnešiojo spektaklį kūdikiams. Ji juokiasi, jog per tiek laiko būtų pastačiusi 3 spektaklius suaugusiems, tačiau iškėlė sau iššūkį ir jį įvykdė – į teatro pasaulį atvedė dar vieną vaiką – spektaklį „Kas čia?“, skirtą vaikams iki pustrečių metų. Su viena iš „Labaiteatro“ įkūrėjų kalbamės apie tokio amžiaus žmones, teatro būtinybę ir tėvų indėlį į tai.
Ar kūdikiai apskritai supranta, kad žiūri spektaklį?
Jauniausias mūsų žiūrovas buvo dar nesulaukęs 3 mėnesių ir iš to, kaip jis stebėjo veiksmą, buvo matyti, kad jis supranta bent kažką. Kuriant spektaklį skaičiau daug knygų, kaip kūdikiai priima garsą ir vaizdą, kokiu atstumu jį mato. Pavyzdžiui, patys mažiausieji mato dar visai netoli – maždaug 50 centrimetrų, tačiau jie yra labai jautrūs garsams.
Viso spektaklio idėja yra pasaulio pažinimas ir jo tyrinėjimas. Mūsų užduotis buvo pastatyti tokį spektaklį, iš kurio naudos gautų tiek mažiausieji, tiek vyresni. Juk nuo pirmų gimimo mėnesių iki pustrečių metų yra toks didelis laiko tarpas! Kadangi vaikams iki 3 metų siužeto nereikia, mūsų spektaklis remiasi atradimais. Veiksmas vyksta didelėje dėžėje, joje ir prasideda pasaulio pažinimas. Mes atrandame tūrį ir plokštumas – įeiname į dėžę ir žiūrime, kas yra vienoje sienos pusėje, o kas slepiasi kitoje. Lygiai taip pat atrandame ir garsus – klausomės skirtingų lygių ir tonų garsų. Galiu pasakyti tiek, kad visi spektaklio žiūrovai supranta ir pasiima tiek, kiek jiems ir skirta.
O kokia padėtis su kultūra teatre? Suaugusieji jau žino teatro kasdienybę – turi išsijungti telefoną, nekalbėti, sėdėti ramiai. O kaip elgiasi mažiausieji žiūrovai?
Didžiausia mūsų teatro misija yra užsiauginti žiūrovą. Nuo to mes ir pradedame – mes juos ugdome, kaip elgtis teatre. Galbūt kai kuriems atrodo, kad žiūrovas ims ir ateis į teatrą vieną dieną. Jis neateis, jeigu nuo vaikystės ten neis. Reikia, kad vaikystėje jis pamatytų spektaklį ir jam tai patiktų.
Tokiam spektakliui kaip „Kas čia?“ turi būti specifinė aplinka, todėl jį rodome Lieknėjimo ir sveikatingumo centre. Su scenografe Giedre Brazyte daug galvojome, kaip išpildyti erdvę ir aplinką, kad sukauptumėme žiūrovų dėmesį bei išlaikytumėme tinkamą atstumą. Mūsų erdvėje – dėžėje – telpa 30 žiūrovų, joje yra žalias kilimas bei daug spalvotų dėžučių. Tokiu būdu vaikai lengviau susikaupia ir nesiblaško.
Kartais nuo teatro gali atbaidyti tamsa – todėl esame šviesioje erdvėje, kur veiksmas vyksta visai šalia. Spektaklis trunka 25 minutes ir to tikrai pakanka tokio amžiaus grupės žmonėms. Po to kviečiame tėvus su vaikais prisijungti į 15-20 minučių žaidimą su aktoriais.
Po spektaklio žiūrovui išduodame „Labaiteatro“ diplomą, kuriame parašyta, jog būdamas tokio ir tokio amžiaus pirmą kartą apsilankė teatre. Sakome, kad suteikiame jaunojo teatralo statusą (šypsosi). Tėvelius raginame išsaugoti šiuos diplomus ir kuomet mažasis sulauks pilnametystės, grįžtų su juo pas mus. Tą vaiką priimsim kaip savą ir labai džiaugsimės!
Jūsų nuomone, spektakliai tokio amžiaus tarpsnio vaikams turėtų būti pramoginiai ar šviečiamieji?
Manau, kad nekurčiau spektaklio tik pramogai. Man patinka kurti spektaklius vaikams jiems svarbiomis temomis. Su vaikais galima kalbėti apie viską, tačiau reikia tai daryti jo amžiaus grupei suprantama kalba. Dėl to man labai svarbus žiūrovo amžius. Brėždama amžiaus ribą remiuosi vaikų psichologais, jų atliktais tyrimais ir, vienareikšmiškai, patirtimi. Teatre jau seniai vaikams ir vaidinu, ir statau spektaklius, todėl visą laiką tikrinuosi praktiškai. Tiriu amžiaus grupę – kas jiems priimtina, kas ne. Be to, juk keičiasi laikas, o drauge su juo ir vaikai. Iš esmės jie nesikeičia, tačiau kinta jų gyvenimo tempas, juos supanti aplinka. Kasdien kaupiu patirtį, skaitau knygas ir nepamirštu tikrintis.
Iki 3 metų amžiaus vaikai negali ilgą laiko tarpą išlaikyti dėmesio: kaip radote tam išeitį?
Yra psichologų atliktų tyrimų, kuriais ir remiuosi. Žinoma, kaip ir minėjau, prie to prisideda ir patirtis. Iki 3 metų amžiaus vaikams skirtame spektaklyje turi būti tam tikra dinamika. Tam tikrais laiko periodais turi kisti veiksmas, vaizdas, garsai. „Kas čia?“ spektaklyje nevaidinu, stebiu jį iš šalies, todėl pamačius spragą su komanda šiek tiek koreguojame eigą.
Režisieriai, aktoriai rodydami spektaklius suaugusiems gali daugiau mažiau būti ramūs – scenos nugludintos, žiūrovų reakcija taip pat numanoma. Spektaklyje kūdikiams įmanoma nugludinti visas detales ir jau žinoti, kaip viskas vyks, ar visgi dalis veiksmo yra improvizacija?
„Kas čia?“ spektaklyje vaidinanti aktorė Joana Čižauskaitė žino labai konkretų planą. Viskas prasideda nuo labai konkrečių dalykų, nes kitaip galima tiesiog nuplaukti į lankas. Spektaklyje viskas yra „sukalta“. Aš neleidžiu pernelyg nukrypti nuo scenarijaus, bet egzistuoja kiti faktoriai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas pas tave ateina į sceną, aišku, kad daug dalykų keičiasi. Tačiau siužetas vienaip ar kitaip yra išlaikomas.
Improvizacija vyksta lygmenyje „kaip apžaisti vaiką čia ir dabar“. Aktorė žino, kur ji yra ir ką toliau darys. Scenoje drauge su ja yra ir kompozitorius, kuris tvarkosi su muzika. Jis lygiai taip pat gyvai reaguoja ir jau vietoje sprendžia kaip grįžti prie numatytos eigos.
Tačiau sąžiningumo dėlei turiu pasakyti, kad labai daug atėjusių į sceną vaikų nebuvo. Jie vaikšto vaikšto ir kažkuriam taške sustoja, nes mes sulaikom jų dėmesį. Yra dviejų tipų žiūrovai – tie, kurie iškart nori patys išbandyti viską ir tie, kurie tik analitiškai stebi veiksmą.
O kaip spektaklyje elgiasi vaiko tėvai? Minėjote, kad po spektaklio vyksta bendras žaidimas. Ar tėvų įsitraukimas į jį yra būtinas?
Būna atvejų, kuomet tėvai žaidimo dalyje pirmą kartą susitinka su savo vaiku. Ir tai nėra toks retas reiškinys. Bet mes tuo taip džiaugiamės! Kartais tėvams atrodo, jog jų pareiga yra tik atvesti vaiką į teatrą, o jie patys tuo tarpu gali pasėdėti su telefonu. Jaučiame požiūrį, kad tai skirta tik vaikams. Tačiau norėtųsi, kad tėveliai suprastų, jog jų įsitraukimas yra būtinas! Kuomet tėvai kartu su vaiku ropoja ant kilimo, apžiūri kaladėles ir landžioja visur, susikuria toks ypatingas ryšys. Gimsta tikrasis tėvų ir vaikų santykis.
Pastebėjau, kad tėčiai žymiai greičiau įsitraukia į žaidimą. Būna tokių atvejų, kuomet mamos išleidžia tėčius su kūdikais ir jau po visko neiškentusios ir išsigandusios ateina jų susirinkti – nes jie per ilgai užsižaidė! Žaidimo metu tėčiai atranda tą kitokį buvimą su vaiku. Keičiasi ir jų požiūris – iš „Gal aš palauksiu, kol užaugs, tada pakalbėsime“ perauga į kūrybišką buvimą su kūdikiu nuo pirmų dienų. Smagiausia to dalis, kai matome, kaip patys tėčiai pradeda nuo to kaifuoti. Tai yra taip gražu ir jautru! Žinoma, mamos taip pat įsitraukia į bendrą veiklą. Tačiau dauguma atėjusių mamų jau žino, kur atėjo ir kas laukia.
Yra ir atsitiktinai į teatrą papuolusių tėvų kategorija. Jie lyg netyčia ateina ir lieka atsitiktiniais žiūrovais. Be abejo, jie lieka patenkinti matydami laimingą vaiką, tačiau patys neprisijungia. Atrodo, kad jiems trukdo kažkokie vidiniai kompleksai. Tokiu atvejų vienas iš mūsų tikslų – glaudesnis tėvų ir vaikų ryšys – lieka neišpildytas.
Kūdikių kasdienybė jiems jau yra tarsi spektaklis: viskas nauja, interaktyvu, pilna spalvų ir garsų. Ar jiems tikrai reikia teatro?
Tai buvo vienas iš pagrindinių klausimų mums – tai kuo mūsų teatras skiriasi nuo kitų? Svarbiausias dalykas yra tai, kad į kasdienybę mes skatiname žiūrėti kūrybiškai. Tarkime, vaikas mato mamą nešiojančią saulės akinius. Jis taip pat mėgins juos užsidėti ir ims pamėgdžioti mamą. Teatre ugdome gebėjimą pamatyti tuos pačius akinius kitaip: galbūt tai stebuklingi žiūronai ar vabaliuko antenos! Spektaklyje žaidžiame tam, kad ne tik pažintumėm pasaulį, bet ir pažvelgtumėm į jį kūrybiškai.
Ar tenka po spektaklio susidurti su nepatenkintais tėvais?
Tokių situacijų dar nebuvo. Tačiau būna, kad ateina su pavargusiu ar neišsimiegojusiu vaiku ir suprantama, kad spektaklyje jis negali susikaupti. Mes turime dvi patalpas – veiksmo vietą bei laukiamąjį. Tokiu atveju mes leidžiame šeimai likti laukiamajame – neverčiame žiūrėti spektaklio. Kartais tėvams leidžiame antrą kartą ateiti, kuomet vaikas bus pailsėjęs. Vaiką prie teatro reikia pratinti atsargiai ir švelniai.
Mes stengiamės psichologiškai padėti ir tėvams. Ypač neseniai pagimdžiusioms mamoms – juk kaip ir vaikai jos būna pavargusios ir mažai miegojusios. Jeigu matome, kad atbėga vėluojantys mama ir vaikas, visada nuraminame, leidžiame atsipūsti ir spektaklį pradedame šiek tiek vėliau. Juk tai taip žmogiška ir pateisinama!
Kas dėkoja po spektaklio – tėvai ar vaikai?
Dėkoja abu žiūrovai, tik kiekvienas savaip. Būna, vaikai įsikimba į koją ir niekur neina – tai aišku, kiek labai mums dėkoja (šypsosi). Kiti taip pavargsta, kad užmiega vietoje. Tai taip pat priimame kaip padėką už suteiktus įspūdžius!
Žinoma, tėvai yra tie žiūrovai, kurie iškomunikuoja padėkas ir pasiūlymus žodžiu. Jeigu nejaustumėm grįžtamojo ryšio, nesinorėtų viso to daryti. Kuomet jaučiu sukurtą artimą ryšį suprantu, kad verta stengtis.
