Buvau įsitikinusi, kad laukiuosi mergaitės. Ir net vardą jai jau buvome sugalvoję! Bendru ir lengvu sutarimu su vyru, su kuriuo retai kada sutampa nuomonės ir pasirinkimai.
Žinoma, visų pirma norėjau tiesiog sveiko vaiko – berniukas ar mergaitė tai būtų. Tačiau tas šeštasis jausmas nuo pat nėštumo pradžios vis šnabždėjo – ruošk rausvus drabužėlius. Net ir tuose keliuose sapnuose apie mudviejų vaikus priešaky sukiojosi vyriausioji pirmagimė.
Ir tas šeštasis jausmas dar ir pasiginčijo su gydytoja, po ilgos apžiūros patikinusia – berniukas!
TAIP PAT SKAITYKITE:
Kalėdiniai sausainiai, kurie papuoš švenčių stalą ir tinka dovanai
Vaizdo įrašas apie tai, kaip iš tiesų atrodo Kalėdos, kai namuose yra mažų vaikų
Smagiai pasijuokiau iš tos savo “motiniškos nuojautos” ir pažadėjau ja vadovautis tik ekstra atveju.
Ir vis dėlto apie tą berniuką, po gimimo dar 10 dienų buvusiu tiesiog “pupsiku”.
Vaiko vardo rinkimai greičiausiai prasideda tą patį vakarą dienos, kurios pradžia tą kartą būna paženklinta moters šūksniais savo miegančiam vyrui: “Dvi juostelės!”
Bent taip buvo mums, vieną ankstyvą balandžio rytą. Ir dar tą patį balandį buvome nusprendę, kokiu vardu pavadinsime pirmagimę. Simbolinis vardas, daug reiškiantis mums abiems.
Tačiau sąraše ties skiltimi “berniukas” – visiškas štilis.
Na nepaisant kelių vyro siūlytų variantų. Pirmasis jų – Vytautas. Vardas gražus, bet kai jie abu vienodi tuose pačiuose namuose – nei venas juk nebebus šaukiamas juo. Vyresnysis taps “vyresniuoju”, o mažylis – “jaunėliu”. Tokia kiek amerikietiška tradicija nebuvo patraukli.
Antruoju variantu siūlytas Ernis. Gal ir galėtų būti už vardą, kol nesupratau iš kur toks pasiūlymas. Dėl įvairiausių superherojų galvą pametęs vyras paslapčia bandė įbrukti vieno jų – Volverino iš Iksmenų.
Suprantama, nei su vienu jų nesutikau. O abiems tinkamo varianto nesuradom – nors iki mažojo pasirodymo buvo likę nebedaug.
Pasirinkome paprasčiausią variantą – atsivertėme visų įmanomų vardų sąrašą. Pirmiausia iš jo braukėme tuos, kuriais jau jokiais būdais nevadintumėm sūnaus. Žinoma, skonio reikalas, bet šaukdama sūnų Fideliu, Saliamonu, Paliamonu ar Verneriu negalėčiau nesusijuokti.
Po kelių atsijojimų iš kokio pusės tūkstančio liko kelios dešimtys. Ir čia dar kartą įsitikinome – oi kaip nesutampa mūsų nuomonės! Jei aš vienam variantui rašau 10 balų, greičiausiai šis iš Vyto gaus daugiausiai 5 taškus.
Vienas – už lietuviškus tautinius vardus, kitas – už biblinius variantus. Vienam vardas priminė malonias bičiulystes, kitam tas pats – itin nevykusias pažintis.
Draugiškai sutarėme dėl vieno – nevadinsime vardu, karaliaujančiu pastarųjų kelių metų populiariausiųjų sąraše. Nesinorėjo, kad darželio grupėje sūnus būtų vienas iš penkių, tais pačiais vardais pavadintų. Tad mano siūlyti variantai – Nojus, Matas ir Danielius – buvo raudonu rašalu išbraukti.
Sako, gimęs vaikelis kartu su savimi atsineša ir vardą. Kaip nekantriai laukiau šio momento! Išvysti sūnų ir tą pačią akimirką sušukti vardą, tinkamiausią šiam naujam žmogui.
Vis dėlto nepasitikėjome savo įžvalgumu tokiame reikale, tad į gimdymo namus vykome su penkiais vardais-kandidatais. Juk vienas jų tikrai turėjo pritikti!
Taip neatsitiko – išvydę mažylį pasidarė aišku tik dėlto, kad nei vienas turimas variantas netink. Na, džiugu buvo dėl to, kad taip, ta vardų magija išties egzistuoja! Tik ji čia mums veikė atvirkštiniu principu – žinojom, kuo tikrai nepavadinsime sūnaus.
Ir vėl – į naujas vardo paieškas, pradedant tuo pačiu kone pusės tūkstančio variantų sąrašu. Kol galiausiai apsistojome ties trimis. Tik per šventes ribotai dirbantis civilinės metrikacijos skyrius nevertė mūsų skubėti. Taip 10 dienų mažasis buvo vadinamas tiesiog “pupsiku”.
Apsisprendimo vakarą gavau kiek pavėluotą dovanėlę nuo vyro. Knygelę “Mamai”, su įrašu anotacijoje ties “Nuo” – Augusto. Gavau dovanų savo vardą favoritą!
Žinoma, pirmiausia vardas – tėvų dovana vaikui. Ir gal vardas nenubrėš jo likimo, negarantuos visame kame lydinčios sėkmės, laimės, meilės, tačiau, tikiu, pildys į vardą tėvų įpintus linkėjimus ir lūkesčius.
Dar ir šiandien bandau įsivaizduoti mažąjį šaukiama kitaip. Nebeįsivaizduoju. Na juk būna, sutinki žmogų ir supranti, kad tas tėvų kadaise jam padovanotas “Giedrius” jam labai netinka! Labai nenorėjau, kad su Augustu būtų taip pat.
Tad sprendimo nesigailiu. Net ir po kiek laiko prisiminus faktą, jog pažinojau vieną Augustą. Tik ta pažintis baigėsi tuo, kad šiandien susitikę gatvėje nebesisveikintumėm.
Ir vis dėlto šiandien man Augustas kelia tik gražiausius jausmus. Linkėjimas jam – tegu tą patį jaučia ir visi jo būsimi draugai, kolegos, mylimosios. Ir ta vienintelė gyvenimo moteris.
