Coliukai, mažučiai, kruopytės… Tai savo per anksti gimusius vaikučius vadina tėvai, tą akimirką melsdami vieno – sveikatos ir stiprybės. Apie tokius vaikučius kalbamės su LSMU Kauno klinikų Naujagimių patologijos skyriaus vedėja doc. Jūrate Buinauskiene.
Silpnuoliai ir stipruoliai
Ne visi anksčiau laiko gimę vaikučiai kelia didžiulį nerimą mamoms ir medikams. Labiausiai rūpintis reikia neišnešiotukams, gimusiems 22-27 sav. Jie medikų skirstomi į kelias grupes: ypač mažo svorio, mažo ir labai nesubrendę. Kiti neišnešiotukai yra kelių grupių: 28-31 sav., 32-34 sav. ir 35-36 sav. Šie gana stiprūs ir gali būti prižiūrimi visose ligoninėse, nes labai daug sveikatos bėdų neturi.
Naujagimis turi gimti 40 sav. Neišnešioto naujagimio amžius koreguojamas. Jei gimė 26 sav., vadinasi, iš tiesų tikras naujagimis bus sulaukęs 14 sav. O mamos neretai nuogąstauja, kodėl jos 2 mėn. vaikelis dar nedaro to, ką sugeba draugės kūdikėlis.
Mažučiai senuliukai
Neišnešioti naujagimiai dažniausiai būna su „kailiuku”, t. y. ryškiais plaukeliais (lanugo). Tai nebaisu – gan greitai nusitrina. Vaikučiai atrodo raukšlėti tarsi seniukai, nes jų mažesnis poodinis sluoksnis. Jų krūtelės neryškios, kartais net nesimato aureolių spalvos ir „kalvelės”. Būna, kad mergaičių didžiosios lyties lūpos nedengia mažųjų, o berniukų kiaušinėliai dar nenusileidę į mašnelę. Ausytės taip pat kitokios, nei laiku gimusių naujagimių: lygios, be gilių vagų ir kraštelių, nes dar nesusiformavusios kremzlytės. Šiems vaikučiams naujagimių gelta užtrunka, nes nebrandžioms kepenims sunku perdirbti hemoglobiną (paprastai gelta praeina per 1-2 sav., o neišnešiotukams ji gali užsitęsti iki 1,5 mėn.). Tačiau ilgainiui kepenys atlieka savo darbą. Tik kartais joms reikia padėti – įjungti fototerapijos lempą, kad sumažėtų bilirubino.
Didelės bėdos ir jų priežastis
Hemolizė (kraujo liga), gimdos anomalijos, daugiavaisis ar labai dažnas nėštumas, paties vaisiaus įgimtos ligos, mamos patirta trauma taip pat sukelia priešlaikį gimdymą. Viena priežasčių, kodėl vaikučiai gimsta anksčiau, – kokia nors mamos infekcija. Tada jiems kyla komplikacijos – kraujo ar plaučių uždegimas, osteomielitas, meningitas, serga… sifiliu.
Neišnešiotų kūdikių kvėpavimo sistema neretai būna dar nesubrendusi, nes trūksta fermento suprektanto, kuris padeda išsiskleisti plaučiukams. Šis fermentas nustoja gamintis apie 32 nėštumo savaitę. Tad anksčiau gimę vaikučiai stokoja šios medžiagos ir patys kvėpuoti negali. Jiems reikia padėti ir už juos ,,pakvėpuoti”, t. y. ventiliuoti plaučius. Jei paveldėjo mamos infekcinę ligą, kvėpuoti dar sunkiau.
Kai nespėja subręsti virškinimo sistema, naujagimiai patys negali pavalgyti, tad mamos pienuku ar mišinuku yra maitinami zondu (į skranduką kišamas per burnytę ar nosytę). Taip sugirdomi ir vaistai.
Kartais kūdikėlis būna toks silpnutis, kad gydytojai siūlo mamai su juo atsisveikinti. Gal paskutinį kartą? Bet, žiūrėk, jis atkakliai kabinasi į gyvenimą ir pasveikęs išvyksta namo.
Priežiūros subtilybės
Neišnešioti naujagimiai slaugomi atskiroje palatoje, be mamos. Čia jie įkurdinami specialiuose „nameliuose”, kuriuose palaikoma reikiama temperatūra. Nuolat budinčios seselės akylai stebi širdutės, plačiukų veiklos rodmenis, kuriuos į aparatą perduoda prie kojytės pritvirtintas laidelis. Pagydyti ir sustiprėję naujagimiai perkeliami į mamos palatą. Tada kartais… nustoja valgyti. Mama teigia dariusi kaip seselė… Taip atrodo tik jai pačiai. Iš susijaudinimo dreba rankos arba pervertina vaikelio jėgas ir per retai leidžia pailsėti, tad valgydamas pervargsta, į plaučiukus įtraukia pienuko. Juk neišnešiotukams neretai per sunku ir valgyti, ir kvėpuoti – nemoka to daryti vienu metu. Atkritę neišnešiotukai iš mamos palatos vėl perkeliami pas savo „kolegas”. Mama puola į ašaras…
„Būna, vos tik pagiriame kokią nors sveikstančią karalaitę, jau kitą dieną nustoja pati kvėpuoti. Matyt, iš baimės, kad daugiau į ją nekreipsime dėmesio. Todėl dabar sakome: „Jau šitos (šito) negiriame”, ir visi supranta, kad vaikui jau geriau. Bet nesakyti mamai, kad jis sveiksta, negalime. Tik atsargiai audžiame mintį, jkad galėsime greitai išleisti į namus”, – apie nemedicinines gudrybes pasakoja neonatologė J.Buinauskienė. Ir šypsodamasi priduria: „Neišnešiotukai nori dėmesio, jie mažiukai. Tad reikia palepinti”.
Laimingos mažulėlių istorijos
Ligų maišelis. Besilaukiančiai medikei buvo aukštas kraujospūdis, preeklampsija ir reikėjo skubiai atlikti cezario pjūvį. Vaikelis pasaulį išvydo 25 sav., svėrė apie 680 g svorio. Vaikelis net 3 sav. gulėjo Reanimacijos skyriuje – ventiliavo plaučiukus. Jo imunitetas blogas, tad užsikrėtė infekcija. To dar negana. Kaip ir nereto neišnešiotuko, kraujagyslės buvo trapios. Trūko viena galvos smegenyse, jose pradėjo kauptis kraujas (buvo net trečias kraujavimo laipsnis iš keturių galimų), plėstis smegenų skilveliai. Sutriko vaiko raida. Neurologai nusprendė į smegenis įdėti plonytį šuntą, kad skysčiai ištekėtų į pilvo ertmę (augant vaikui šiek tiek pavingiuotas „laidelis” išsitiesina ir jei nesiplečia skilveliai, keisti jo nereikia). Operacija ligų maišeliui pavyko.
Atrodo, vienam vaikui bėdų užtektinai. Deja. Šio vaikučio nesubrendo ir akys, atsirado tinklainės liga – retinopatija, būdinga tik neišnešiotukams. Liga progresavo ir okulistas paskyrė vaistukų, operuoti nereikėjo. Šalia gulėjusi mama su naujagimiu, kurio akytėse nebuvo pokyčių, piktinosi: „Matai, ką reiškia medikės vaikas. Jam ir smegenis operavo, ir į akis lašina, o mano vaikui nieko nedaro…” Išgirdusi, kad jos kūdikėliui to visai nereikia, pasitikslino: „Ar tikrai nereikia? Anam tai lašinot!” O kad ta medikė mielai sutiktų pasimainyti padėtimi, palatos kaimynė nesigilino.
Pamažu vaikelis pasveiko ir po 4,5 mėn. jį išrašė iš ligoninės. Tėtis atvyko su neregėto dydžio puokšte gėlių ir iš laimės kone visas mus išbučiavo. Juk net 7 m. šeimą lydėjo tik persileidimai. Dabar vaikučiui 6-7 mėn. Smegenys funkcionuoja gerai, akyčių pokyčiai neryškėja.
Išrankusis. Antras vaikelis šeimoje gimė vos 600 g, laimei, jau 28 sav. Mama, vaiko ugdymu besidominti psichologė, į inkubatorių įdėdavo magnetofoniuką ir įjungdavo fleitos muziką (orkestras skleidžia per daug garsų). Vaikučiui patiko – ir ramina, ir vienišas nesijaučia. Jam operavo akis – buvo stipri retinopatija. Neoperuotas nebūtų atskyręs šviesą nuo tamsos. Po daugiau nei 3 mėn. išvyko namo ir vis atvykdavo pasirodyti, kaip sekasi.
Laikas bėgo. Po poros metų į ligoninę atvyko rimtas vyrukas. Ant galvos – kepurė su ,,snapeliu”. Paprašytas parodyti mašinas, pirštuku vieną rodė, kitos – ne. Gydytoja pamanė, kad jis nemato. Tačiau mama paaiškino, kad į kai kurias mažylis nekreipia dėmesio – per prasto modelio ar netikusios spalvos. Nėr ko žiūrėti… Dabar šiam stilingam vyrui 6-7 m., turėtų jau eiti į mokyklą.
Paveldėjęs sifilį. Ši infekcija – viena iš dažnėjančių. Nors mamos liga išgydyta, kūdikis gali gimti prieš laiką. Mat kai kurios mamos organizmo reakcijos pakito visam laikui. Tai turi įtakos ir naujagimio sveikatai. Vienas naujagimis iš Klaipėdos krašto sirgo sifiliniu meningitu, kraujyje taip pat buvo pokyčių, nes mama per nėštumą buvo negydyta. Šiam berniukui net 21 d. reikėjo leisti penicilino. Po metų į Naujagimių patologijos skyrių pakliuvo ir jo sesė. Mergaitės sveikata buvo geresnės ir daug greičiau išvažiavo namo, nors gimė tokio pat amžiaus kaip brolis. Jai nereikėjo ir penicilino – mama buvo pasigydžiusi ir sifilio sukeltos reakcijos buvo nedidelės.
Maištininkas. Mergaitė gimė išnešiota, o brolis – tik 31 sav. Jis ir elgėsi gan „negražiai”. Iš pradžių pienuko jis gavo zondu. Paskui medikai nusprendė, kad užteks jam tinginiauti, ir kas antrą kartą maitino iš buteliuko. Tada jis pakėlė maištą – kategoriškai atsisakė valgyti. Pradėjo mėlti kūnelis (blogiau buvo pasisavinama deguonis). „Ir ko tik nedarėme! Neišnešiotiems kūdikiams vėluoja širdy užsiverti botalo latakas, tad aptikome širdies ūžesį. Ištyrėme – širdelė sveika. Ieškojome infekcijos, mažakraujystės, kuri gali kilti, nes geležies atsargos susikaupia tik nėštumo pabaigoje. Bet vaikas – kaip uoga. Iš lovos grąžinome atgal į inkubatorių – gal vaikui šalta?” – medikus šokdinusį berniuką prisimena gydytoja J.Buinauskienė. Seselės neišnešiotuką paprastai maitina 6 k. zondu ir 2 k. iš buteliuko, vis mažindamos maitinimų zondu. Bet vos vieną kartą daugiau pamaitintas iš buteliuko šis maištininkas vėl mėlynavo. Vaikučiui, ko gero, trūko mamos dėmesio. Jos neprisišaukęs griebėsi maišto. Paprašyta pabūti prie vaiko ji teisinosi, kad jos nepaleidžia 2 m. dukrytė, gudriai pasiūliusi verčiau brolį parsivežti… Šį įnoringą vaikelį pradėjo maitinti kitaip nei kitus: pačiam valgyti davė tik kas antrą dieną. Tokiam švelniam „muštrui” pasidavė.
