Kai šeimoje netenkame brangaus nario, visada iškyla klausimų, o kaip apie tai papasakoti vaikams? Kaip su vaikui kalbėti apie mirtį?
Jolanta klausia:
„Kaip vaikui pakelti nuotaiką, jei neseniai mirė vyro mama, mano sūnaus močiutė? Kaip elgtis man tokioje situacijoje, ką sakyti, ko nesakyti?“
Atsako psichologijos studentas, Individualiosios psichologijos konsultantų programos dalyvis Gediminas Tumėnas, www.ipi.lt.
Užjaučiu dėl netekties. Keliate labai svarbų klausimą, kuris anksčiau ar vėliau paliečia beveik kiekvieną šeimą. Jame yra užkoduoti du dalykai: pirma, Jūsų noras pasirūpinti vaiku; antra, noras pakelti vaikui nuotaiką. Jūsų meilė vaikui yra būtina sudedamoji ne tik šio klausimo, bet ir atsakymo į Jūsų klausimą dalis. Kvestionuočiau antrąją jo dalį – nuotaikos pakėlimą. Nors ir sunku, kviečiu Jus trumpam stabtelti ir pareflektuoti apie tai, kokia yra reali situacija. Jūsų šeima neteko artimo žmogaus, savo šeimos nario. Jūsų vyras – mamos; Jūsų sūnus – močiutės; Jūs pati – anytos.
Netektis neišvengiamai sukelia gedulo procesą, kurį vargu ar galima paneigti, ignoruoti. Gedėjimo metu normalu yra jausti skausmą, liūdesį, ilgesį, nerimą, fizinius negalavimus. Neretai pasireiškia ir priekaištai sau, kaltės jausmas, susierzinimas, pyktis ant savęs ar kitų (kurie neišgelbėjo mirštančiojo), nenoras bendrauti su kitais žmonėmis, dirglumas. Kai kuriems žmonėms, priklausomai nuo to, kiek sudėtinga buvo netekties patirtis, šios reakcijos gali tęstis ilgesnį laiką. Labai artimų žmonių, pavyzdžiui, mamos netektis niekada nebus lengvai ir pozityviai priimama. Net ir penkiasdešimčiai metų praėjus po netekties, vis viena tai prisimenama su skausmu. Tai yra normalu ir tam suprasti, nereikia psichologinio išmanymo.
Apie sudėtingesnį, komplikuotą gedėjimo procesą reikėtų pradėti kalbėti tuomet, kai sunkios ir intensyvios gedulo reakcijos tęsiasi pernelyg ilgą laiką ir žmogus nepajėgia atsitrauki nuo netekties išgyvenimo, susitelkti į gyvenimo procesus. Dėl to nukenčia socialinis, kasdienis, darbinis funkcionavimas. Tokiu atveju būtina profesionali psichologo pagalba. Jeigu jausmai vis dar intensyvūs, tačiau žmogus gali sėkmingai grįžti į gyvenimą ir sugeba atsitraukti nuo netekties išgyvenimo, bet taip pat ir pajėgia reguliariai prie to prisiliesti minčių, prisiminimų, ritualų (pvz., ėjimo į kapines) pagalba, tuomet galima kalbėti apie normalų gedėjimo procesą.
Kalbant apie gedėjimą, kuris patiriamas ne tik pačiame žmoguje, bet ir šeimos kontekste, svarbu atidžiai suprasti vieną labai reikšmingą aspektą: gedulo reakcijos ir proceso trukmė tarp šeimos narių gali skirtis.
Neretai taip ir nutinka – skirtingi šeimos nariai netektį išgyvena nevienodai skausmingai ir krizę įveikia ne tuo pat metu. Tai yra itin subtilūs skirtumai, kuriuos dažnai sunku pastebėti dėl pačios situacijos sudėtingumo, tačiau galintys sukelti reikšmingus tarpusavio konfliktus. Įsivaizduokite pavyzdį: vienas šeimos narys jaučiasi susitaikęs su netektimi, o kitam ji vis dar yra „kraujuojanti žaizda“. Pirmasis sako antrajam: „Ko gi tu suki galvą? Jau gi praėjo tai. Viskas. Gyvenimas tęsiasi, žiūrėk į priekį.“ Kaip jie jaučiasi? Pirmasis jaučiasi nesuprantantis, kodėl reikia taip ilgai pergyventi dėl to įvykio ir nuvertinantis antrąjį, o pastarasis jaučiasi nesuprastas, atstumtas bei, galbūt, sunkiai suprantantis, kaip kitas gali taip ramiai apie tai kalbėti. Šioje vietoje atsiranda didelė tikimybė kilti konfliktui, nes šeimos nariai paneigia vienas kito subjektyvų pasaulį, t. y. tai, kaip aš jaučiu, matau, suvokiu ar įprasminu tą situaciją.
Paradoksalu, tačiau vienintelis būdas palengvinti gedėjimo procesą yra jį išgyventi. Tam padeda įvairūs ritualai, pas mus egzistuojančios tradicijos (kapų lankymas, metinės, prisiminimas mirusiųjų tam tikromis sakraliomis dienomis), gebėjimas priartėti prie netektį primenančių daiktų (pvz., mirusiojo nuotraukų, daiktų, gyvenamosios patalpos tvarkymas), galimybė apie tai kalbėtis su suprantančiu žmogumi (ne tokiu, kaip aukščiau minėtame pavyzdyje, kuris sunkiai geba priimti kito skausmą), leidimas sau būti „silpnu“: liūdėti, verkti, nerimauti, pykti, gedėti. Tik leidžiant tiems jausmams būti, jų intensyvumas laikui bėgant ima mažėti.
Jokiu būdu jausmai negali būti nustumti, ignoruojami. Vaistai (raminamieji, antidepresantai) ir svaigalai (alkoholis, narkotikai) šioje situacijoje atlieka priešingą funkciją – slopina jausmus ir stabdo išgyvenimo procesą. Pasiekiamas labai laikinas palengvėjimas, tačiau tuo pat metu užtvenkiamas gedėjimo procesas, kas gali sukelti gedulo komplikavimąsi, chronizaciją. Tokios priemonės yra, vienareikšmiškai, žalingos. Su netektimi susijęs skausmas ir neigiami jausmai niekur neišnyksta. Tuomet jie gali pavirsti, pavyzdžiui, somatiniais simptomais, neturinčiais medicininio pagrindo.
O dabar apie Jūsų konkrečią situaciją. Jūs susirūpinusi tuo, kad Jūsų sūnus, po netekties tapo, galbūt liūdnesnis, uždaresnis, mažiau juokiasi ar šypsosi. Panašu, jog jis vis dar patiria gedėjimo procesą. Noras pakelti jam nuotaiką yra suprantamas bei geras ketinimas, bet tik tokiu atveju, jeigu Jūsų vaikas turi galimybę išgyventi su netektimi susijusius jausmus ir kalbėtis apie tai, ką jis patiria. Jeigu pastarojo elemento nėra, tuomet jis gali jaustis nesuprastas „man liūdna dėl močiutės, noriu su ja pabendrauti, o mama manęs nesupranta ir vis bando linksminti“. Todėl labai svarbus yra Jūsų atidumas vaiko vidiniam pasauliui.
Atsakyti į Jūsų klausimą apie tai, kaip kalbėtis su vaiku, yra labai paprasta: ką sakyti? Tiesą. Ko nesakyti? Melo. Svarbu, kad Jūs galėtumėte leisti pati sau nuoširdžiai apie tai kalbėtis „taip, man taip pat liūdna dėl močiutės netekties“ (jeigu esate tikinti, kalbėjimą apie netektį labai palengvina religinė kalba, pavyzdžiui, „močiutė yra Danguje“) ir kad galėtumėte leisti vaikui būti nuoširdžiam šiame procese. Suprantu, kad gali būti sunku matyti vaiką liūdintį ir gali norėtis kuo greičiau pašalinti skausmą. Stop. Kaip ir minėjau, gedulas privalo būti išgyventas. Tik taip užgyja žaizdos.
Šioje situacijoje Jūsų sūnus nėra vienas. Pasikartosiu, tai yra šeimos tragedija, paliečianti kiekvieną jos narį. Labiausiai paveikianti, įtariu, Jūsų vyrą. Gali būti, kad Jūsų vyras vis dar jaučia netekties skausmą ir sunkiai leidžia sau tai išgyventi ar apie tai atvirai kalbėtis. Šioje vietoje gali veikti kultūriniai dalykai – vyras negali būti silpnas; tėtis turi būti stiprybės pavyzdys vaikui. Gali būti, kad jie Jūsų vyro ir neveikia. Bandau spėti. Tačiau gali būti taip, jog Jūsų sūnus mato arba jaučia pasikeitusį tėtį: galbūt liūdnesnį, galbūt nerimastingesnį, gal mažiau bendraujantį ir atsitraukusį, o gal bendraujantį įkyriau. Galbūt sūnus yra išsigandęs, nes nesupranta, kas ir dėl ko čia vyksta bei nerimauja, kada visa tai baigsis ir „grįšim į normalų gyvenimą“. Galbūt sūnus jaučia pasikeitusią mamą? Kaip Jūs pati, ar leidžiate sau išgyventi netektį, ar manote, kad „Jūsų jausmai – paskui“, o dabar turite būti emocine ir psichologine pagalba savo vyrui ir vaikui?
Dar kartelį – nėra kito būdo užgydyti netekties skausmą, kaip jį išgyventi. Šiuo metu svarbiausia yra galėti kiekvienam šeimos nariui jausti tai, kas vyksta viduje ir sugebėti priimti tai, ką jaučia kitas. Tam, kad tai būtų realizuota, svarbiausia yra Jūsų šeimos tarpusavio komunikacija: galimybė be užuolankų kalbėti apie tai, kas yra ir kaip yra kiekvienam iš Jūsų.
