Pasakose, kurias sekame mažiesiems, „gyvena” ir pikta ragana, ir šuniukas išsuktomis kojelėmis, vištytė išmušta akyte, teka kraujo upės… Nori nenori kyla klausimas, ar tai nepakenks besiklausančiam vaikučiui. Konsultuoja vaikų ir paauglių psichiatrė Goda Bačienė.
Daugiau nei pasaka
Pasakos turi keletą prasmių ir ne veltui yra sekamos šimtmečius. Tai bendravimas su vaiku, jo mokymas per pasaką. Klausydamasis mažylis patiria daug emocijų ir gali susitapatinti su veikėjais, patirti tai, ką patiria jie.
Mes norėtume, kad gyvenimas pasakose būtų idealus, norėtume sukurti savo mažyliui patį gražiausią pasaulį, o tenka skaityti apie tai, kaip vištytė su gaideliu išėjo riešutauti, jis metė riešutėlį, išmušė akelę. Metė kitą, išmušė ir antrą. Juk norėtųsi, kad aplink būtų tik sveikos vištytės. Bet tikrovė nėra vien rožinė. Ir pasaka tai parodo, moko, kad visko gali nutikti, ir kitas gali pasielgti netinkamai. Pavyzdžiui, kaip tas gaidelis iš pasakos.
Neatidaryk durų
Kai atėjęs vilkas pagaliau apgauna ožiukus ir juos praryja, mažylis net krūpteli, bet klausosi toliau. Jam baisu, bet pasaka moko, kad gyvenime visko gali atsitikti, kad yra pavojų, kad žmonės kartais netinkamai pasirenka. Pasakose yra tai, ko mes patys mokome vaikus, pavyzdžiui, neatidaryti durų svetimam. Vaikas pamato, kad piktasis vilkas sugeba apsimesti mama: ir leteną nusidažyti, ir balsą paploninti, o šiuolaikinis – dar ir sms žinutę atsiųsti. Paprastoje pasakoje visa tai labai gražiai paaiškinta mažyliui suprantama kalba ir simboliais.
Klausydamasis pasakos, mažylis mokosi išminties ir doros. Sužino apie trečią brolį, kuris daro gerus darbus, nors visi šaiposi, laiko jį kvailiu ir už tai jis negauna jokios materialios naudos. Bet trečią brolį arba našlaitėlę už gerus darbus apdovanoja pats gyvenimas. Pasakose yra daug gero užsispyrimo, kantrybės ir doros pavyzdžių.
Kodėl neturi mamos
Klausydamas pasakos vaikas gali išgyventi ir netektį, ir baimę. Patirti, kaip baisu miške buvo Jonukui ir Grytutei. Arba kaip būna, kai kas nors neturi mamos. Kartu su pasakos veikėjais mažylis pajunta, kas būtų, jei liktų vienas visame pasaulyje. Taip gali suprasti juos ir atjausti. Kai skaitome pasaką, mažylis dažnai paprašo vietų, kurios nepatinka, nė neskaityti, „peršokti” iš karto prie laimingos pabaigos. Kai pasaka laimingai baigiasi, nusiramina ir užmiega. Pasakose įvykiai įvairiai rutuliojasi, bet jose visada yra išeitis iš bet kurios padėties. Parodoma perspektyva, kas vaikui yra labai svarbu.
Klausydamasis pasakų, kuriose labai vertinama dorybės, drąsa, mažylis žino, kad kada nors ir jis bus toks geras ir stiprus. O kol užaugs, turės atlikti kelis žygdarbius.
Kodėl baisios?
Jeigu skaitytume pasaką apie Sigutę ir labai tiesmukai, mediciniškai ją įsivaizduotume, būtų be galo baisu. Kai blogoji pamotė išsuka šuniukui vieną kojelę, jis turėtų mirtinai nukraujuoti. Negi tokia pasaka skirta vaikams gąsdinti? Mažas vaikas ir taip turi daug didelių baimių. Bijo išnykti iš šio pasaulio, būti sužalotas, suvalgytas. Archajiškame pasaulyje žmogų išties galėjo kas nors suvalgyti, o pasakos kaip tik ir atėjo iš tų laikų. Besivystydamas žmogus išgyvena visas šias baimes. Manoma, kad jos „užkoduotos” mūsų pasąmonėje lygiai taip pat, kaip, pavyzdžiui, gebėjimas kvėpuoti. Skaitydami pasakas juk nesuprantame jų tiesmukai ir tarsi jaučiame, kad kol šuniukas turi galvą, nenugaiš net ir ištraukytomis kojelėmis. Todėl pasakų bijoti nereikia.
Pakeistos pasakos
Yra nemažai tokių pasakų, kuriose bandoma pakeisti bauginančius dalykus juos tiesiog išbraukiant. Taip pasaka praranda kaip tik tą dalį, kai vaikas gali susitapatinti ir išgyventi savo baimę kartu su pasakos veikėjais. Vaikutis savo baimę, kurią ir taip turi, tarsi perduoda veikėjui. Mažyliui iškart palengvėja, nes suvokia, kad ne jam vienam yra blogai, bet ir Pelenei, Sigutei. Tai vaikui padeda gyvenime. Adaptuotos pasakos praranda gydomąjį poveikį, jeigu baiminantis vaiko reakcijos yra išbraukiamos visos emocijos.
Antra vertus, pasakos dažnai yra trumpinamos ir praranda savo melodiją, kalbos grožį, laipsnišką įtampos kilimą. Jos pavirsta tarsi „komiksu”, kai perverti puslapį, ir viskas. Praranda ir dar daugiau – laiką, kurį skiriame savo vaikui. Mes skubame, lekiame, viskas turi būti atlikta greitai, o pasakos yra lėtos ir gyvenimas jose slenka lėtai. Gyvenimas jose yra paprastas, ilgas ir nuobodus. Taigi, galima sakyti, kad tokios pasakos praranda ir savo gydomąjį poveikį.
Svarbus kartu praleistas laikas
Geriau, kai tėvai vaikui pasakas skaito, o ne įjungia televizorių ir pasodina jų žiūrėti. Sekti ar skaityti jas yra svarbu, nes vaikas kartu mama ar tėčiu nukeliauja į kitą pasaulį, tarsi kartu išgyvena visus įvykius. Pasaka ugdo vaiko fantaziją, nes tai ne komiksas, ne kompiuterinis vaizdas. Tai pasakojimas, kurio klausydamas vaikas pats įsivaizduoja, fantazuoja, kuria savo peizažą, mintyse piešia baisius medžius, tamsą, atrodo, net girdi, kaip paslaptingai ūkia pelėda ar kažkur šlama lapai.