Mūsų redakcija gavo skaitytojos laišką, kuriame ji pasakoja apie skaudų incidentą vaikų darželyje. Apkandžiotai mergaitei prireikė medikų pagalbos, o jos mamai buvo pasakyta niekur nesiskųsti, nes “taip būna, ir vaikas išaugs”.
Iš mamos laiško:
„Darželyje buvo apkandžiotas mūsų vaikas. Norėjau neviešinti, bet po šiandienos susirinkimo darželyje ir visiško puolimo mamų, kurios taip pat veda savo vaikus į tą patį darželį ir tą pačią grupę, jau nebesuprantu, kur žiūri mamos, kodėl jos taip reaguoja į problemą. Jos teigia, kad tai yra normalu, kad tai išaugama. Tačiau kodėl mano ir kiti vaikai turi kentėti skriaudiką ir laukti, kol jis išaugs?! Mes konsultavomės su psichologu ir jis teigė, kad tai nėra normalu, kad reikia vaikui atlikti psichologinę analizę ir tėvų įdirbis čia turi būti 80 proc.
Tačiau kitos mamytės, tos turbut „supermamytes“ teigia, jog tai normalu. Man kyla įtarimas, kad susirinkime dalyvavo to vaiko, kuris visus žaloja, mamos draugės. Šįkart nukentėjo mūsų vaikas, stiprūs 8 įkandimai, net traumatologas teigė, kad dar nėra taip matęs…
Darželyje nesprendžia problemos, o puola mus, bandydami įrodyti, kad auka pati kalta dėl savo sužalojimų. Man tiesiog skaudu ir pikta, kad nukentėjo mano dukrytė ir dabar ji turės toliau būti toje pačioje grupėje su tuo berniuku, kuris žaloja net vyresnius.
Mamos pyksta ant manęs, kodėl kreipėmės į policiją, į vaikų teises, esą taip kenčia darželio prestižas. Joms nesvarbu, kad ir jų vaikai buvo sužaloti, jos tyliai visa tai sprendė.
Problema yra jau nuo rudens, ir ji buvo nutylima, kol nepalietė mūsų. Mes nepatylejom. Visi pyksta, kaltina mus ir teisina skriaudiką, sako. kad jis mažas ir “išaugs”. Tačiau kol jis užaugs , mes turėsim kentėtis? Darželyje pas mus nėra psichologo. Norėjau paklausti, ką pas jus konsultuojantys psichologai pasakytų apie tai?
Komentuoja psichologė Karolina Gurskienė.
Vaikų nesutarimai darželyje yra neišvengiamas vaikų raidos procesas, kurio metu vaikai labai daug ko išmoksta: laukti, dalintis, tartis, bendrauti, bendradarbiauti.
Tačiau bet kokiu atveju darželio auklėtojos įsikišimas ir pagalba sprendžiant konfliktus yra būtina, juk kalbam apie darželinuką, o ne mokyklinuką, kuris jau turi šiek tiek daugiau patirties sprendžiant konfliktus.
Vaikai mokosi stebėdami, galų gale, mokosi mokinami. Kilus konfliktui tarp darželinukų, o ypač muštynėms, auklėtoja turėtų ne stengtis konfliktą nuslopinti, nukreipiant vaikų dėmesį kažkur kitur, išskiriant vaikus ar stengiantis greitai juos užimti kita veikla, kad užsimirštų, o parodyti kaip reikėtų spręsti konfliktą.
Jeigu Linutė atėmė karutį iš Mantuko, o šis norėdamas atsiimti kando jai į ranką tol, kol ši paleido, auklėtojos įsikišimas yra būtinas. Juk tik mokinama Linutė išmoks palaukti savo eilės ir tik mokinamas Mantukas išmoks atsiimti jam priklausantį daiktą be smurto. Kuo vaikai yra mažesni, tuo didesnis turėtų būti suaugusiųjų vaidmuo.
Laiško autorė nepamini nei vaikų amžiaus, nei jokios konkrečios situacijos, kodėl buvo nuskriausta mergaitė arba buvo skriaudžiami kiti vaikai.
Vienareikšmiškai tiek tėvai, tiek auklėtojai turi mokyti vaikus tartis, spręsti konfliktus be muštynių ir įsikišti vos pamačius smurto apraiškas (kyla klausimas, kaip vaikas spėjo įkasti net 8 kartus?).
Tačiau kartu kyla klausimas, kodėl skriaudikas yra visų ginamas? Ir kodėl minėtasis berniukas skriaudžia net ir vyresnius? Ir galiausiai kodėl niekas nemato problemos ir visi, kaip autorė mini, vienu balsu teigia, kad „auka yra pati kalta”?
Vienareikšmiškai Jūsų dukrytę reikia nuraminti ir paguosti, ji turėtų suprasti, kad ginsite ją ir saugosite, kad ir kas nutiktų. Jeigu situacija kartojasi jau ne pirmą kartą, vertėtų pasikalbėti tiesiogiai su berniuko, kuris nuskriaudė Jūsų vaiką, tėveliais. Susirinkime dėl šios situacijos, kaip supratau iš laiško, nedalyvavo berniuko, kuris apkandžiojo mergaitę, tėvai. Kodėl berniuką gynė kitos mamos, motyvai neaiškūs, kokia pozicija yra berniuko tėvų – taip pat.
Darželinukų tarpusavio santykiai iš esmės visada yra labai neaiškūs ir migloti, greitai besikeičiantys, todėl pokalbis su berniuko tėvais turėtų suteikti daugiau aiškumo, kartu turėtų būti padaromi kažkokie sprendimai, susitarimai.
Kadangi vaikas dar yra labai mažas, už jo elgesį atsakingi yra tėvai, tik tėveliai tarpusavyje bendraudami ir savo ruožtu kiekvienas mokydami savo vaikus gali pasiekti norimų rezultatų.
Ir Jūs esate visiškai teisi, sakydama, kad neturite laukti kol „skriaudikai išaugs iš savo amžiaus” ir kentėti, juk kalbama apie vaiką, kuris jaučia, girdi ir mato. Galų gale, galbūt pagalbos reikia ir pačiam „skriaudikui”?
Tiesiausias kelias padėti Jūsų dukrai ir nurimti Jums pačiai yra ne pokalbis su policija, vaikų teisių atstovais ar nuskriaudusio berniuko mamos draugėmis, o tiesiogiai su to vaiko tėvais. Tik ryžtingais žingsniais nueiname tolimą kelią!
Psichologė Karolina Gurskienė
PAPILDYTA.
Pasirodžius publikacijai, skaudų laišką parašiusi mama papildė savo laišką svarbia informacija:
“Dukrytei mūsų 2 metai ir 2 mėnesiai, o tam berniukui panašiai. Susirinkime buvo ir berniuko tėveliai, jie taip pat puolė mus, sakydami, kad jei mums kažkas nepatinka, tai mes galim vesti savo dukrą į privatų darželį ir auginti ją auksiniame narvelyje! Jie gynė savo vaiką visom išgalėm, suprantama, normalu ginti, tačiau jie negirdi mūsų, įsikibę savo “tiesos”, kad viskas čia gerai, pamanykit mat, įkando… Jie net kalbėti apie tai nenori, spręsti problemų nenori. Jiems viskas gerai ir jie tai mums tai tiesiog išrėkė. O policiją iškvietė patys medikai, kai pamate sukandžiojimus! Beje, su vaiko teveliu kalbėjom jau kitą dieną po įvykio, jis itin garsiu tonu mums aiškino, kad visi vaikai darželyje kandžiojasi. Mūsų net neatsiprašė”.