Vaikystėje ugdosi esminiai charakterio bruožai, formuojasi elgesio įpročiai, kuriuos vėliau labai sunku koreguoti. Septynerių metų vaikas jau turi 90 proc. savo protinių gebėjimų, valios, išsiugdytų charakterio bruožų ir vaizduotės, svarbiausius fizinius, intelektinius, dvasinius ir socialinius gebėjimus. Šių funkcijų raida turi imliuosius periodus, kurių metu tam tikra patirtis yra itin sparčiai kaupiama.
Dr. Sigita BURVYTĖ.
Tie raidos periodai tokie svarbūs, jog būtini tuo metu vystymosi procesai vėliau nebegali vykti – bent jau tokiu pačiu būdu. Pavyzdžiui, turime įsiminti, kad paprastai vėliau negu ketvirtaisiais metais vaikas nebegali išmokti kalbėti, nes atitinkamos smegenų sritys jau yra galutinai susiformavusios. Vystymasis – kad ir vienos kurios nors funkcijos – pasibaigė, tad praėjus tinkamam laikui jį papildyti jau labai sunku arba visai neįmanoma.
Lygiai taip pat formuojasi ir charakteris. Vaiko amžius turi reikšmės ir socialiniam vystymuisi: nuo gimimo iki 8 metų vaikas įgyja socialumo pagrindus, kad vėliau galėtų gyventi ir gerai jaustis tarp žmonių. Kuo vaikas mažesnis, tuo tą patirtį stipriau fiksuoja ir įsimena. Kūdikis yra labai plastiškas, tai yra vystydamasis geba lanksčiai prisitaikyti ir lengvai tą prisitaikymą keisti, tad kuo anksčiau tėvai ar kiti vaiką prižiūrintys asmenys pakeis savo netinkamą ar žalojantį vaiką elgesį, tuo sėkmingesnių rezultatų galima tikėtis.
Psichoanalizės klasikė K. Horney tyrimais nustatė, kad asmenybės charakterio bruožų formavimą lemia ne tiek biologinės (pavyzdžiui, temperamentas) priežastys, kiek socialinės kultūrinės (pavyzdžiui, aplinka, tėvų ir kitų vaiką prižiūrinčių asmenų tarpusavio santykiai). Straipsnyje plačiau aptarsime, kaip susiformuoja vyraujantys (uždarumas, smulkmeniškumas, dėmesio sau siekimas ir savarankiškumo stoka) charakterio bruožai.
Vyraujantys charakterio bruožai – kas tai?
Vyraujančius charakterio bruožus reikėtų suprasti kaip vienpusiškai išreikštą ar dominuojantį bruožą kitų bruožų atžvilgiu. Kūdikystėje ir vaikystėje vieni vaiko potyriai pirmavo lyginant su kitais, todėl intensyviai ir nuolat išgyvenami tapo vyraujantys ir įsitvirtino, o kiti buvo užslopinti dėl menko aplinkos stimuliavimo. Skirtingais amžiaus tarpsniais smegenys yra imlios tam tikrai patirčiai kaupti, tad trumpai apžvelgsime kiekvieno vyraujančio charakterio bruožo formavimosi imlųjį periodą.
Uždarumas
Nuo gimimo iki 2 metų formuojasi vaiko prieraišumas prie žmonių. Per pirmuosius dvejus vaiko metus svarbu, kad vaiką nuolat prižiūrėtų vienas žmogus, prie kurio jis galėtų prisirišti ir patirti švelnumo potyrius. Vaikas, neturėjęs vieno nuolat jį prižiūrinčio žmogaus, negalėjęs patirti švelnumo potyrių, ateityje vengs artimesnio kontakto su kitais vaikas ir suaugusiais žmonėmis, šalinsis nuo jų ar visais įmanomais būdais stengsis atsiriboti. Toks vaikas jausis saugus būdamas vienas, o buvimas tarp žmonių jam kels baimę, nesaugumą ir norą gintis nuo aplinkinių žmonių. Bet koks kitų žmonių, nors ir su geriausiais tikslais, prisiartinimas kels baimę ir norą gintis.
Pavyzdžiui, jeigu mama savo kūdikį pervysto šaltomis rankomis ar dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, pogimdyvinės depresijos) nesuteikia švelnių potyrių, tai toks vaikas užaugęs vengs žmonių, nes iš kūdikystės prisimena, kad žmonės nieko gero nesuteikia, išskyrus skausmą ir nemalonius potyrius. Būdamas tarp žmonių toks vaikas, tikėtina, patirs sumišusius jausmus: žmonių baimę ir norą bėgti nuo jų ir kartu artumo su kitais poreikį, nežinojimą, kaip bendrauti, jaus netikrumą santykiuose su kitais žmonėmis.
Smulkmeniškumas
2-4 metų vaikas pirmą kartą susiduria su savo aplinkos reikalavimais ir draudimais. Per didelė tėvų ar kitų vaiką prižiūrinčių žmonių drausmė ir reiklumas, per ankstyvas reikalavimas elgtis kaip suaugusiajam, griežtos taisyklės sudaro sąlygas vaikui išsiugdyti smulkmeniškus charakterio bruožus.
Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas susipažįsta su taisyklėmis. Pavyzdžiui, vaikas, pasižymintis smulkmeniškumu, gavęs užduotį, ją atlieka pagal nurodytas taisykles, tačiau jei taisyklės darbo metu pasikeičia, jis jaučiasi sumišęs, nesaugus, nebežino ką daryti ir nebegali tęsti darbo. Tokiems vaikams trūksta lankstumo. Tačiau jei vaiko aplinka yra chaotiška, ateityje jam bus sunku prisitaikyti prie taisyklių, jis gerai jausis tik netvarkingoje aplinkoje.
Tėvų sukurtas taisykles vaikai priima kaip gyvensenos dėsnius ir taisykles, kuriomis reikia vadovautis. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Vykdant pirmas tėvų užduotis (surink žaislus, atnešk šaukštą, pasupk broliuką) ugdomas pareigingumas, savarankiškumas. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas pirmą kartą pasako „aš“ , save atskiria nuo kitų, išbando tai, ką jis gali.
Pavyzdžiui, vaikas daug kartų gali kartoti tą patį veiksmą: atidaryti ir uždaryti stalčių. Atlikdamas šį veiksmą vaikas tyrinėja save. Tuo metu vyksta savęs pažinimas, vaikas įsisąmonina, ką jis gali. Jeigu ketvirtaisiais metais tėvai nesukuria sąlygų savarankiškai vaiko patirčiai kaupti įsisąmoninant gyvensenos taisykles, vaikas į penktuosius metus įžengia praleidęs svarbų asmenybės raidos etapą.
Dėmesio sau siekimas
4-6 gyvenimo metais vaikas susiduria su realybe, kad ne visi norai išsipildo kaip mat vos apie tai pagalvojus. Šiuo amžiaus tarpsniu vyksta realybės išbandymas (vaikams natūralus procesas – reikalauti iš tėvų, kad būtų tenkinami jų norai, rodo sveiką vaiko raidą) ir suvokimas. Tėvams tenka supažindinti vaiką su tikrove leidžiant patirti sąlygines ar natūralias elgesio pasekmes.
Turime leisti vaikams suprasti, kad visi norai ar malonumai turi savo kainą. Pavyzdžiui, jeigu taupai pinigėlius norimam žaislui, bet nusiperki ledų, vadinasi, atitolini malonumą nusipirkti norimą žaislą. Vaikas turi išmokti gebėti atpažinti tikrovę, ją priimti ir pamažu įsisąmoninti, kad tai, ko jis nori, ne visada gali turėti tuoj pat, akimirksniu. Tam reikalingos pastangos ar laukimas.
Jeigu tėvai šiuo amžiaus tarpsniu besąlygiškai žavisi vaiku, jį lepina ir nesuteikia jam pareigų, vaikui tampa įprasta būti dėmesio centre. Tokią patirtį šiuo amžiaus tarpsniu patyręs vaikas susidurs su sunkumais, kai atsidurs kitoje aplinkoje. Jis stengsis įvairiais būdais atkreipti į save kitų dėmesį, net ir kvailiausiai išsidirbinėdamas, bet ne visada tai padeda patraukti kitų dėmesį. Tada vaikai jaučiasi blogai. Tėvai, pastebėdami ir atkreipdami savo dėmesį į vaiką, kai jis pasielgia tinkamai, paskatina vaiką elgtis tinkamai, o vaikas jaučiasi reikšmingas, pasitikintis savimi, savarankiškas.
Šiuo amžiaus tarpsniu vaikai bando siekti geriausių rezultatų mažiausiomis pastangomis: „kaip čia padarius nieko nedarant”. Vaikas pradeda išsisukinėti, meluoti, vaidinti ir kitaip gudrauti. Jeigu tėvai visa tai leidžia ir toleruoja, sąmoningai ar nesąmoningai paskatina tokį vaiko elgesį, vaikas pradeda jaustis reikšmingas manipuliuodamas.
Savarankiškumo stoka
6-8 metai – vaikų savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi ugdymosi laikotarpis.Tėvai, perdėtai mylintys ir globojantys vaiką, jį lepinantys ir nieko nereikalaujantys, slopina vaiko savarankiškumą. Jeigu vaikas iki 6 metų vis dar laikomas kūdikiu, jam susidaro įspūdis, kad jis ir mama yra vienas kūnas ir viena siela. Kad visą gyvenimą mamos pareiga – atnešti, paduoti, aprengti, nuprausti, pamaitinti ir t. t., o jo – tik mamos pastangomis naudotis.
Taip ugdomas vaikas tampa nesavarankiškas ir šis charakterio bruožas jį gali lydėti visą gyvenimą. Vaikas, sėkmingai įveikęs šio amžiaus tarpsnio krizę, pasitiki savimi ir jaučiasi reikšmingas savarankiškai atlikdamas užduotis, priimdamas sprendimus, spręsdamas savo problemas. Tada vaikas pats save motyvuoja, siekdamas gerai atlikti užduotis ir būti pagirtas ar paskatintas už nuopelnus ar gerus darbus.
Kokie charakterio bruožai yra harmoningi?
Harmoningais vaiko charakterio bruožais laikomi gebėjimai naujose situacijose valdyti savo elgesį ir adekvačiai reaguoti į esamą situaciją, jausti vidinę harmoniją. Harmoningais būdo bruožais pasižymintis vaikas geba derinti visus keturis būdo bruožus: uždarumą, smulkmeniškumą, dėmesio sau siekimą ir nesavarankiškumą ar savarankiškumą, nė vienas iš jų nėra vyraujantis kitų būdo bruožų atžvilgiu.
Skirtingais vaiko raidos tarpsniais tėvai turi užtikrinti tinkamas sąlygas vaikams patirti įvairius potyrius. Per potyrius sukaupta informacija leidžia žmogui gyvenime daryti tinkamus sprendimus pasirenkant elgesį. Sėkmingos patirtys imliaisiais asmenybės raidos laikotarpiais, leidžia sėkmingai įveikti gyvenimo krizes, rasti išeitis ar sėkmingai prisitaikyti esamose situacijose.
Nerūpestinga vaikystė baigiasi, kai ateina metas atsiskirti nuo tėvų globos ir žengti į vaikui nežinomą pasaulį – mokyklą. Štai čia ir atsiskleidžia vaiko įgyti gebėjimai įsisavinti žinias, protauti, bendrauti, nesileisti skriaudžiamam, neskriausti kitų, suvokti kitų vaikų ir mokytojų elgesį, gebėti prisitaikyti.
Užauginti sveiką, fiziškai stiprų, aktyvų, smalsų, turintį vidinę motyvaciją, siekiantį savo užsibrėžtų tikslų, pasižymintį tvirtomis vertybėmis, turintį išlavintą vaizduotę, valią, pasižymintį geromis elgesio manieromis, gebantį gerai jaustis bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje ir rasti išeitis iš kebliausių situacijų vaiką – tai ne kareivėlį iš molio nulipdyti.
Todėl kviečiame diskutuoti, kaip padėti vaikui tapti laimingu žmogumi su harmoningais charakterio bruožais, ir nepaleisti į pasaulį gyvenimui nepasiruošusio žmogaus.
