Iš vaikystės į suaugusio žmogaus pasaulį atsinešame daug bagažo. Jame neretai atsiduria ir meilė arba nemeilė knygoms. Kodėl vieni vaikai knygose atranda nuostabų pasaulį, o kitiems priverstinis skaitymas tampa tikra kančia, kalbiname psichologę Irmą Reinikienę.
Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, Austėja Landsbergienė pataria, kaip motyvuoti vaikus mokytis
V.Arvasevičius: neatimkime iš vaikų vaikystės
Vaiko asmeniška patirtis su knyga
Pirmiausia knygas vaikams išrenka ir skaito tėvai. Dalis tų knygų į namus atkeliauja per Kalėdas ar šventes supakuotose tetų, močiučių dovanose. Tačiau vėliau vaikas pradeda atrasti save, reikšti savo norus ir nuomonę. Išmokęs savarankiškai skaityti, jis bando įvairias knygas, ieško sau artimų, įdomių temų.
Šiuo laikotarpiu tėvams reikėtų vengti knygų kritikos ir palaikyti vaiko susidomėjimą pačiu skaitymu, o ne knygos turiniu. Tokios pastabos kaip „ką tu tose knygose randi?“, „gesink šviesą, užteks skaityti“, „sugadinsi akis“, „privalai perskaityti 50 knygos puslapių“, „kokią nesąmoningą knygą skaitai“ gali suformuoti neigiamą skaitymo patirtį.
Kaip žaisdamas kūdikis atranda įvairias jį supančias formas ir faktūras, taip vaikas skaitydamas atranda naujas patirtis ir, nemažiau svarbu, pojūčius. Todėl svarbu leisti vaikui pačiam išmėginti įvairius žanrus, skaitymo tempą, laiką, kartais mesti neįdomią knygą, o vėliau grįžti prie jos. Juk ir mes, suaugusieji, ragaujame įvairius patiekalus, kol atrandame, kas mums iš tiesų skanu.
Kalbėkite apie knygas su vaikais
Kiekviena patirtis yra stipresnė, kai ja pasidalinama su kitais. Todėl svarbu ne tik vaikams leisti skaityti, atrasti įvairias knygas, bet ir aptarti jas kartu. Tėvams derėtų domėtis ne tik, ar vaikui patiko/nepatiko knyga, bet ir kodėl. Labai svarbu padėti vaikams aiškiai suprasti, kas toje knygoje ar istorijoje jiems patiko, buvo įdomu, arba buvo nepriimtina. Tuomet skaityti knygas taps ne tik vaiko asmeniniu laisvalaikio praleidimo būdu, bet ir dar viena gija su tėvais. Be to, tai padeda ugdyti vaiko emocinį intelektą, suprasti savo jausmus.
Svarbu ir suaugusiųjų diskusijos apie knygas tarpusavyje ar su vaikais, dalinimasis įdomiomis citatomis. Nepabijokite šeimoje garsiai pasakyti „kaip laukiu, kada vėl galėsiu paskaityti”, „negalėjau nuo tos knygos atsitraukti”, „sužinojau labai įdomų dalyką” ir pan.
Kaip padėti vaikui susidraugauti su knyga pataria Irma Reinikienė:
Skaitymą siekite su malonumu, džiaugsmingai kalbėkite apie knygas ir venkite neigiamų asociacijų. Galite paskaityti knygą iki įdomiausios vietos ir atidėti skaitymą kitai dienai/vakarui.
Rodykite teigiamą pavyzdį – patys skaitykite knygas, domėkitės naujovėmis, kalbėkite apie jas, laisvalaikį prie televizoriaus ar kompiuterio pakeiskite laisvalaikiu su knyga.
Namuose organizuokite šeimos skaitymo „valandėles“, kurių metu visi, net ir patys mažiausieji, skaito ar varto knygas ir mėgaujasi bendru prasmingu laisvalaikiu.
Lankykitės knygyne, bibliotekoje, knygų pristatymuose kartu su vaikais.
Atraskite knygas, kurios vaikui patinka. Pasidomėkite knygomis, kurias rekomenduoja specialistai, populiariausiomis knygomis ir knygomis, kurias „skaito net nemėgstantys skaityti“ (tokių tikrai yra!).
Nusiteikite, kad teigiamas „lūžis” dėl skaitymo gali įvykti bet kuriame amžiuje. Tam gali prireikti tinkamos knygos ar aktualaus motyvo.
Pavyzdžiui, jaunuoliai, kurie visai nesidomėjo knygomis, pradeda skaityti knygas, nes pagal jas sukurti kompiuteriniai žaidimai, ar skaito knygas, aprašančias įvairias kultūras, nes ketina keliauti po pasaulį.
