Penkerių metų sūnų auginanti mama sunerimusi dėl jo pažintinių gebėjimų ir klausia specialisto patarimo.
Mama klausia:
„Nerimauju dėl savo vaiko, jam 5 metai ir 8 mėnesiai. Jis yra lėtokas, kai palyginu su jo amžiaus draugais darželyje. Kalbant sakiniai labai nerišlūs, kartais net neįmanoma suprasti, ko klausia ar ką sako.
Vaikas labai nenori būti savarankiškas, nuolat prašo mano pagalbos visur. Jeigu atsisakau, pradeda manipuliuoti, kad pats negali, kad jam skauda kažką arba net pradeda iš pykčio rėkti. Supykusį labai sunku nuraminti. Nepažįsta skaičių, spalvų, sunku priversti mokytis. Patarkit, kaip man elgtis, nes jau nebežinau, ką daryti, man labai neramu“.
Atsako psichologė Jolita Stipinienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.
Laiške rašote apie sūnaus nenorą būti savarankišku ir jo atsisakymą ką nors daryti pačiam. Suprantu, kad jums kelia nerimą neaiški jo kalba ir tai, kad jūsų vaikas, būdamas penkerių, dar nepažįsta spalvų.
Svarbu žinoti, kad vaiko pažintinę raidą įtakoja tiek aplinka, tiek ir įgimti veiksniai. Svarbu atminti ir tai, kad kiekvienas bręsta savaip, tačiau net ir bręsdami skirtingu tempu vaikai, būdami ketverių, penkerių ar šešerių, dauguma yra panašūs vieni į kitus savo emocinėmis ir socialinėmis kompetencijomis.
Manau, jums kaip mamai galėtų padėtų išsamesnė informacija apie normalią 5 – 6 metų vaikų raidą. Aišku, tai gali sustiprinti jūsų nerimą. Visgi žinojimas gali padėti jums priimti tinkamus sprendimus, ką daryti toliau.
5 – 6 metų vaikai dažniausiai jau moka tarti visus kalbos garsus, kalba sudėtiniais sakiniais ir jų kalba būna suprantama. Tokio amžiaus vaikai žino savo vardą, artimųjų vardus, kur gyvena, sugeba trumpai papasakoti paprastą kasdieninį įvykį, pažįsta pagrindines spalvas, atitinkamai pagal savo amžių skaičiuoja, pvz.ː jei vaikui 5 metai, jis turėtų mokėti suskaičiuoti bent iki 5.
Taip pat supranta sudėtingesnius nurodymus, pvz., kur yra mašinytė: ant stalo, po stalu, šalia stalo. Atitinkamai būna susiformavę erdvės ir laiko vaizdiniai, vaikai žino metų laikus, gali išvardinti savaitės dienas.
Penkiametis ar šešiametis žino, kada žmonės keliasi ir gulasi, jau pradeda suprasti tokias sąvokas, kaip vakar, šiandien, rytoj. Sugeba sudėti paveikslėlį iš 3 – 4 dalių, o žiūrėdamas į paveikslėlį randa nelogiškumą, pvz.ː netiesa, kad vasarą vaikai leidžiasi nuo kalniuko su rogutėmis.Tokio amžiaus vaiko dėmesys jau tvaresnis, jis gali sukaupti dėmesį tam tikrą laiką, kol daro užduotį, taip pat girdi ir atsižvelgia į suaugusiojo nurodymus tiek namuose, tiek darželyje. Paprastai tokio amžiaus vaikai būna smalsūs, kūrybiški, domisi, kas ir kaip veikia, mėgsta viską išardyti, tik sudėti vis dar gali būti sunku.
Penkiamečiai mėgsta mėgdžioti suaugusius ir žaidžia vaidmenų žaidimus. Dažniausiai tokiais atvejais suaugusiajam reikia tik padrąsinti ir paskatinti, padėti ir kartu dalyvauti su vaiku veikloje. Taip vaikas mokosi pasitikėti savimi ir savo jėgomis.
Savo laiške jūs rašote, kad stengiatės berniuką priversti mokytis. Be abejonės, vaiko ugdymas yra svarbus, bet versti mokytis visgi nereikėtų, nes jūsų sūnus gali pradėti dar labiau to vengti ir pykti, ypač, jei pats jaučia, jog jam nesiseka.
Šioje vietoje užuot vertus kažką daryti daug išmintingiau būtų drąsinti ir skatinti tai padaryti. Ne tik jūs nerimaujate, panašu, sūnui šie jausmai irgi nėra svetimi. Pabandykite suprasti jo rūpestį ir pajausti, o ko jis iš tikrųjų nori ir ko tikrai nenori.
Gal viskas eitųsi lengviau, jei mokytumėtės drauge, t.y., kaip du geriausi draugai, o ne kaip vienas tas, kuris mokytis nenori, o kitas tas, viršesnis, kuris vis tiek verčia tai daryti. Gal jums padėtų bendra veikla, pasitelkiant įvairius žaidimus? O gal išnaudokite pasitaikančias aplinkybes? Spalvų ir skaičių galima mokytis gamtoje, važiuojant mašina ir stebint kitas pravažiuojančias transporto priemones.
Būnant namuose kvieskitės vaiką pagalbon: tegul jis paduoda jums 2 kiaušinius, vieną šaukštą, 3 obuolius. Parodykite vaikui, kad jis gali patirti ir sėkmę. Skatinkite jo iniciatyvumą ir savarankiškumą, kad jūsų sūnus jaustų, jog yra svarbus ir mylimas.
Atraskite jo stipriąsias puses ir džiaukitės jomis jam girdint. Tikiu, kad šios rekomendacijos galėtų padėti jūsų sūnui pasijusti geriau.
Tikiu, kad tada ir berniuko elgesys gali būti nebe toks prieštaraujantis. Visgi jei pokyčius stebėsite tik berniuko elgesyje ir niekaip į priekį nepajudės jo motyvacija kažką naujo sužinoti, išmokti, pamatyti, verta pasikonsultuoti su specialistu (dėl kalbos – su logopedu, dėl pažintinių procesų – su psichologu).
Jeigu sunku rasti tinkamą specialistą, kreipkitės į savo šeimos gydytoją, tikiu, kad drauge nuspręsite, kur rasti tinkamą pagalbą.
Sėkmės Jums ir kantrybės.
Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama” dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.