Kai kurie vaikai labai dažnai sako “aš nemoku”. Ar tai nenoras mokytis? O gal greičiau baimė suklysti ir pasirodyti nemokša?
Vaikų darželio ISTORIJŲ NAMAI psichologės Giedrės Sujetaitės – Volungevičienės komentaras.
Galvojant apie 3-6 m. vaikus, daugelis pasakytų, kad tai amžius, kai norisi viską patirti, pabandyti ir suprasti. Vaikų smalsumas turi veržtis per kraštus. Šiame amžiaus tarpsnyje sutinkama vaikų, kurie bijo padaryti klaidą, todėl susiaurina savo tyrimų ir bandymų erdvę, kitaip tariant – stabdo savo smalsumą dėl psichologinių barjerų. Kaip atpažinti nerimaujantį dėl klaidų vaiką?
Požymiai:
-Vaikas ima labai nerimauti, pykti ar nusimena, kai padaro klaidą;
-Ryškiai atidėlioja ir patiria sunkumus įveikiant užduotis;
-Yra lengvai išvedamas iš kantrybės ir greitai pasiduoda;
-Stipriai reaguoja į pažeminimą ar gėdą;
-Yra labai atsargus ir kruopštus atliekant užduotis;
-Nori perdaryti darbą vėl ir vėl;
-Dažnai reaguoja kaip į katastrofą, kai reikalai nesiseka taip puikiai, kaip tikėjosi;
-Atsisako atlikti naujus dalykus, nes yra rizika padaryti klaidą;
-Sunkiai priima kritiką;
-Negali pasijuokti iš savęs;
-Susitelkia į mokymosi rezultatą, ne į procesą;
-Labai kritikuoja save jei kas nors nepavyksta taip gerai, kaip norėjo.
Net labai maži vaikai gali neleisti sau daryti klaidų ir vengti patirties, kuri gali parodyti jų silpnumą. Dažnai tokie vaikai slepia savo žinių spragas, nes galvoja, kad nuvils žmones, kuriems jie jaučiasi artimi. Vieni tyrėjai tai vadina perfekcionizmu. Kita teorija, sukurta prof. Carol Dweck ir labai išpopuliarėjusi Š. Amerikoje, kalba apskritai apie vaiko mąstymo tipą (mindset). Išskiriami du tipai – fiksuotas (fixed) ir augantis (growth). Šie mąstymo tipai formuojami vaikystėje, taigi ir mes suaugusieji galime save priskirti tam tikram suformuotam mąstymui.
Kai vaiko mąstymas yra fiksuotas, jis įsitikinęs, kad gamta jam davė ribotą intelektą ir ką jau moka, tą moka. Daugiau neįmanoma išmokti. Kai padaro klaidą, vaikas labai asmeniškai priima tokią nesėkmę. Jo manymu, jam nepakanka talento atlikti tą darbą ar užduotį. Labai liūdna, nes visa tai yra tiesiog iškreiptas psichologinis supratimas apie savo turimas galias. Vaikai su fiksuotu mąstymu nuolat ieško galimybių įrodyti savo talentus, bet vengia naujų kitokių iššūkių. Noras mokytis tampa antraeiliu dalyku, svarbiau išsaugoti savo orumą. Deja šių vaikų pasitikėjimas savimi yra labai gležnas, nes netikėtose situacijose jie praranda savitvardą ir pasiduoda.
Priešingai, kai vaiko mąstymas yra augančio tipo, jis tiki, kad jo intelektas priklauso nuo jo pastangų. Tokie vaikai nuolat ieško kaip save tobulinti – kaip augti. Su tokiu požiūriu vaikas nenuleidžia rankų net tada, kai jam nepasiseka. Jis netgi vertina klaidas, nes iš jų gali pasimokyti. Maži vaikai leidžia sau smalsiai tyrinėti, išbando naujus dalykus ir plečia savo pasitikėjimo ribas įvairios situacijose. O įvykus netikėtam įvykiui, susitelkia ir bando “išplaukti”. Visų svarbiausia su šio tipo mąstymu vaikai pradeda vystyti savo atkaklumą ir tai palaipsniui tampa jų asmenybės dalimi. Pozityviojoje psichologijoje tai vadinama atsparios asmenybės bruožu.
Tyrimais įrodyta, kad visi vaikai gimsta su augimo mąstymu, bet išoriniai veiksniai, tokie kaip tėvų reakcijos į jų veiklą (pvz. lūkesčiai, pagyrimai ir pan.), gali pakeisti jų požiūrį ir apriboti vaiko smalsumą bei savivertę. Bet apie tai kituose įrašuose.
