Kai kurie tėvai laikosi klaidingos nuostatos, jog mažo vaiko auklėti nereikia – tegul pasidžiaugia nerūpestinga vaikyste. Gajus ir dar vienas požiūris – išeis į darželį ir pats prisitaikys prie sąlygų. Ką apie tai mano vaikų psichologė, Laimingasvaikas.lt įkūrėja Milda Karklytė – Palevičienė.
“Išeis į darželį ir pats prisitaikys prie sąlygų <..>Panašiai, jeigu mes per dienų dienas drybsotume lovoje, kimštume visokiausius saldumynus ir, staiga pakilę, pultume bėgti maratoną. Kai kas gal ir nubėgs per kančias, kai kas paklius į ligoninę, o gal ir kojas paties. Visi tie „auklėsime vėliau“, „prisitaikys prie aplinkos pats“ yra lygiai tas pats kas dalyvauti sunkiose varžybose be jokių treniruočių”, – sako psichologė.
Anot jos, mes ruošiame vaiką sunkiausioms varžyboms – savarankiškam gyvenimui – su meile, atsižvelgdami į jo raidą, suvokdami, ką jis gali, o ko jam patogiau negalėti, pamažu drauge treniruodamiesi: “Vaikui pačiam smagu, kai jis gali savarankiškai susidoroti su problemomis, kad jis turi draugų, kai gali užsiimti mėgstamomis veiklomis. Galbūt, priklausomai nuo vaiko charakterio, jis ir sugebės prisitaikyti patekęs į kolektyvą, bet greičiausiai tai bus tik išorinis, apsimestinis prisitaikymas, o vaikui skaudės, ir neaišku, kokios pasekmės jo lauks tolimesniame gyvenime. Prisitaikius, o ne natūraliai priėmus gyvenimo aplinkybes, nebus gera. Gal jis darželyje pakentės, bet namuose sukels tikrą emocijų pūgą. Kur ta pūga nusvies jį vėliau, sunku prognozuoti, bet tikrai ne į šiltus ir ramius kraštus”.
Kiekvienu raidos etapu mažas žmogutis turi kažko išmokti ir būti kažkam pasiruošęs. Prieš pradėdamas eiti į mokyklą, vaikas turėtų būti gana savarankiškas ir mokėti elgtis, kai šalia nėra padėti pasirengusių tėvų ar auklėtojos. Tuo laikotarpiu vaikas jau privalo būti įgijęs esminius asmenybės įgūdžius, kadangi jam reikės savimi pasirūpinti, aišku, pagal savo amžių.
Taip jau gamtos sutvarkyta – iki šio laiko turėtume būti atitinkamai išsivystę ir pasiruošę įveikti iššūkius. Vėliau mūsų protas ir intelektas auga, bet mūsų automatiniai veiksmai jau turi susiformavusią bazę. Klasėje galime pamatyti, kaip mokyklinukai reaguoja į nesėkmes: vienas ašaroja, kitas mušasi, trečias aiškina, kad čia viskas nesąmonė, o kitas vaikas ramiai kartoja, jog suklysti yra normalu ir atkakliai bando dar kartą.
Mes matome, kaip vaikai skirtingai elgiasi. Be jokios abejonės, tai lemia ir prigimtiniai bruožai: gimdami mes atsinešame ką nors labai unikalaus, bet didelę dalį gauname mokydamiesi iš šeimos. Šeimoje išmokti elgesio modeliai – tai nesąmoningi, automatiniai mūsų veiksmai, kuriuos mes darome net negalvodami. Tarkime, kai nusideginame pirštą, nesvarstome, kaip į tai reaguosime, o tiesiog išreiškiame jausmą automatiškai. Taip pat ir su vidiniais elgesio modeliais – susidūrę su situacija reaguojame automatiškai, dažnai net patys nesuprasdami, kodėl taip elgiamės, o norėdami tai pakeisti – turime įdėti daug darbo.
