Egzistuoja visokiausių pramanų, tarkime, „Japonai iki penkerių metų savo vaikams nesako „ne“, „Stebuklingas žydų auklėjimas be draudimų“ ir pan. Dėl tokio neatsakingo mitų kūrimo psichologai niekada nestokos lankytojų.
Jei šeimoje vaikas auga nežinodamas ribų ir negirdėdamas „ne“, anksčiau ar vėliau tą žodį išgirdus, mažyliui būna nepaprastai sunku, teigia vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė, Laimingasvaikas.lt įkūrėja.
“Jam atrodo, kad pasaulis sugriuvo, prasideda netramdomo pykčio priepuoliai, cypimas, spiegimas. Sunku ir vaikui, ir tėvams, nors jie norėjo geriausio savo turteliui. Nesu mačiusi, kaip auga mažieji japonai ar žydai, bet vaikų raida daugmaž vienoda bet kuriame žemės kampelyje. Atkreipkite dėmesį, kad bet kurioje pasaulio šalyje trimetis mėgins savo tėvų kantrybę rėkdamas ar krisdamas ant žemės su tais pačiais reikalavimais kaip ir lietuviukas. Galbūt tik kultūrų skirtumai lemia, kaip brėžiamos ribos”, – sako ji.
Anot psichologės, visada pasiseka, kai ugdome su meile ir priimdami vaiką tokį, koks jis yra, tačiau nepataikaudami: “Jei reikia, mes turime atžaloms sakyti „ne“, bet negriežtai. Tas žodis man asocijuojasi su pykčiu, o „ne“ galime pasakyti ir labai švelniai, bet nepaprastai tvirtai.
Ribos, kurios reikalingos vaikelio asmenybei ugdyti, neturi būti piktos ir agresyvios, bet jos privalo būti tvirtos. Teko matyti ir kraštutinumų iš tėvų pusės: viena mama sakė negalinti niekaip pasakyti sūnui, ko iš jo norinti, esą jis turėtų pats suprasti. 3–4 metų vaikas pats suprasti dar tikrai nepajėgus, jis neturi patirties, nepažįsta pasaulio, dar visai kitaip jį mato.
Apie trečiuosius metus mažylis pradeda mokytis bendradarbiauti. Tai vadinama trečiųjų metų krize. Tuo metu vaikui ima daugiau rūpėti santykis su bendraamžiais, kitais žmonėmis, tad jis pradeda žiūrėti, kaip gi veikia pasaulis, bendravimas, kokiu būdu jis gali įsitvirtinti: egocentiškumu, nuolankumu ar bendradarbiavimu. Jis mokosi, ar emocijas galima reikšti, ar geriau nuryti. O kaip gi jas reikšti? Tad šeimos bendravimo modelis tampa nepakeičiame mokykla.
Jei „priryja“ emocijų, suaugę ir vaikai ima vienaip ar kitaip sproginėt. Kai kurie suaugusieji tiesiog bijo pasakyti savo nuomonę – lyg ir nėra akivaizdžios priežasties bijoti, o atstūmimo baimė tūno dar nuo vaikystės. Kiti žūtbūt nori dominuoti, kad jų nuomonė būtų vienintelė teisinga, jei to negauna, kyla pykčio banga, prasideda kitų žeminimas, ignoravimas ir pan.”
Vaikų raidos specialistai rekomenduoja mažiau naudoti žodelių “Ne”, mat yra įvairių variantų, kaip tai pasakyti nenaudojant paties žodelio „ne“. Štai keli būdai:
1. Perfrazuokite savo žodžius, pavyzdžiui, užuot sakę “nesispardyk”, galite pasakyti: “Kojytės skirtos vaikščioti, o ne spardytis”.
2. Jei paaiškinsite, kodėl kažko neleidžiate, vaikas supras draudimo logiką. Pavyzdžiui, saldumynai prieš pietus – nesveika. Vaikų raidos specialistai pataria apsiriboti dešimt ar mažiau žodžių, nes vaikai pamiršta dalį žodžių, jeigu vartojame jų per daug.
3. Negerus dalykus vaikai neretai daro iš pykčio, tad pripažinkite savo vaikų jausmus, tuo pačiu uždrauskite kažką daryti. Pavyzdžiui, jei vaikas susimušė su kitu vaiku dėl žaislo, pasakykite: “Suprantu, labai supykai, kai jis paėmė žaislą. Ką turėtum daryti, kai esi piktas, užuot mušęsis?” Šį frazė apibendrina tai, apie ką jau kalbėjote su vaiku, ką jis ar ji turėtų daryti, kai supyksta.
Mokykite vaikus tinkamo elgesio nuo mažens. Kaip jau esame rašę, kad vaikas nesielgtų netinkamai, alternatyvaus elgesio galima pamokyti iš anksto, dar neiškilus sudėtingai situacijai. Pavyzdžiui, pamokykite savo atžalėlę, kad supykęs jis gali pasakyti: „Dabar pykstu, ar galiu eiti į savo kambarį?” Jeigu vaikas mažas ir dar nemoka rišliai kalbėti, mokykite jį kitaip elgtis kilus konkrečiai situacijai, pasakykite patys, ką vaikas galėtų pasakyti. Pavyzdžiui, kai mažas vaikas ima ožiuotis, tėvai gali pasakyti: „Tu dabar dėl (…) pyksti. Gali eiti su manim ramiai pasėdėti ir nusiraminti.” Jei nuolat taip elgsitės, padėsite vaikui išmokti tokių frazių ir imti jas vartoti.