Mamos visada mielos ir kantrios? Ne, nes vaikai ne visada mieli ir kantrūs. Kartais jie ne juokais supykdo savo tėvus. Kaip suvaldyti savo agresiją? Kiek to pykčio kartais yra gerai?
Beveik kiekviena mama yra apšaukusi savo vaiką ar grubiai jį sugriebusi. Daugumai pavyksta pažaboti savo pyktį tiek, kad nepaleistų į darbą rankų. Net kai kumštis jau suspaustas.
Bet iš kur atsiranda tas beprotiškas pyktis, kuriam užvaldžius mylimas vaikas suvokiamas kaip kažkoks baisus monstras?
Tam gali būti keletas priežasčių. Dažnai tėvai yra visiškai tikri, kaip nori auklėti savo atžalą. Jie nori viską daryti teisingai ir dėl to jaučiasi persitempę. Kilus nesusipratimui su vaiku gimdytojai pasijaučia bejėgiai ir nusivylę. Tas nesaugumo jausmas bei pervargimas ir gimdo pyktį.
Irzlumą taip pat gali kelti bendras nepasitenkinimas savo, kaip namų šeimininkės ir mamos, kasdieniniu gyvenimu, arba nuolatinis laiko trūkumas dėl būtinybės plėšytis tarp darbo ir šeimos. Kai tokioje situacijoje vaikai pradeda pernelyg triukšmauti, užsispiria arba neklauso, ir taip įtempti nervai neišlaiko ir išsilieja įniršis.
Taip pat gali erzinti koks nors konkretus atžalų elgesys. Kai mamos laukia svarbus susitikimas, o vaikas nepaliauja siausti arba vidury parduotuvės nepatenkintas krenta ant žemės, toks elgesys gali sukelti agresiją. Daugumai tai netgi suprantama. Sunkiausia tampa tada, kai išryškėja tas charakterio bruožas, kurį patys tėvai savyje neigia. Pavyzdžiui, jeigu motiną ypač erzina dukters drovumas, o ji pati labai sunkiai užmezga ryšį su svetimais žmonėmis.
Ar galima pykti ant mažo vaiko?
Tėvai negali visą laiką būti mylintys ir supratingi, nes vaikai gali juos stipriai provokuoti. Pyktis yra normali reakcija į provokaciją. Būtent motinos dažniausiai to pykčio nepripažįsta, nors labai svarbu savo jausmus suprasti ir taip pat apmąstyti, kaip geriausia su jais susitvarkyti.
Labai svarbu pyktį atpažinti. Ar tikrai buvo koks nors konkretus pretekstas? Kodėl buvau tokia agresyvi? Labai mažų vaikų mamos neretai jaučiasi izoliuotos ir vienišos. Tokiu atveju padeda aiški dienotvarkė ir kontaktai su kitomis panašioje situacijoje esančiomis moterimis.
Jeigu suvokiate, kad pyktis tampa visur esančiu, o nervai nuolat įtempti, turėtumėte kreiptis profesionalios pagalbos. Tas pats galioja ir tėvams, kurie negali kontroliuoti savo pykčio. Beveik visi tėvai kartais tiesiog verda iš pykčio taip, kad vaiką gali nuskriausti. Žodžiais ar grubiais veiksmais. Tokiu atveju ribas nustato kontrolės mechanizmas: leidžiama tvirtai suimti vaiką ir palikti sėdėti kambaryje, tačiau mušti jo nevalia. Jeigu taip nėra, būtina kreiptis pagalbos.
Ką daryti užėjus pykčio priepuoliui?
Ką daryti, kai iš pykčio net paraustate? Štai nedidelis rinkinukas patarimų, kurie padės jums sukontroliuoti pykčio priepuolius:
Išlaikykite atstumą. Pirmiausia patys išeikite iš kambario. Mažą vaiką galima pasodinti į vežimėlį ir kartu išeiti pakvėpuoti grynu oru.
Labai sąmoningai įkvėpti ir iškvėpti, geriausia tai daryti prie atviro lango. Taip smegenis pasiekia deguonis, kuris paskatina kraujotaką. Taip pat sustiprinamas gebėjimas elgtis ramiai ir prieš tai pagalvojus.
Padeda svaidymasis daiktais. Vis dėlto, tai gali būti tik minkšti daiktai, tokie kaip pagalvės. Jeigu surengsite pagalvių mūšį, netrukus pyktį pakeis juokas.
Jeigu negalite nesibarti, atidžiai pasirinkite toną ir žodžius. Vaikui negalima sakyti „Tu esi blogas“, tai reiktų pakeisti fraze „Tai, ką tu padarei, yra blogai“. Nebūtina garsiai šaukti, ne mažiau efektyvus šiuo atveju ir rimtas, griežtas tonas.
Įtampą sumažinti gali kūno kontaktas. Jeigu stipriai suimsite vaiką už rankos, tai gali padėti.
Kartais tėvai prieš savo vaikus pakelia ranką. Jeigu jums taip nutinka, tučtuojau ieškokite pagalbos.
Praėjus pykčio priepuoliui vaiko reikia atsiprašyti. Ir kaip įmanoma greičiau. Labai svarbu vaikui dar kartą paaiškinti, kodėl jo elgesys sukėlė tokį jūsų pyktį. Ir jeigu jūsų reakcija buvo nepamatuota, deramai atsiprašykite savo atžalos.
Pyktis yra jausmas, kuris dažniausiai yra užspaudžiamas. Jeigu pyktis pernelyg ilgai gniaužiamas, gali tapti pavojingu. Labai svarbu suprasti savo jausmus ir juos išleisti. Pyktis turi ir teigiamą pusę – jis padeda galiausiai išsikalbėti, kas nepatinka, ryžtis keisti gyvenimo sąlygas ir išlaisvinti neigiamą energiją.
Kartais supykti – sveika.
