Įsivaizduokite situaciją: jūsų mažylis kartu su kitais vaikais žaidžia smėlio dėžėje. Staiga vienas iš vaikų atima iš jo formelę ar kastuvėlį. Ką darysite? Koks bus pirmas jūsų noras? Turbūt iš karto norėsite atsistoti ir ginti savo vaiką, nesuteikdami jam galimybės spręsti problemą savarankiškai.
Leiskite savo vaikams liūdėti ir nusivilti
Gebėjimas susidoroti su sunkumais – neatsiejama gyvenimo dalis. Jei nesuteikiame savo vaikams galimybės susidurti su problema, atimame iš jų progą įvertinti rizikas ir įveikti sunkumus. Vaikui būtina galimybė mokytis, kaip įveikiamos konfliktinės situacijos, pasitikėti savimi ieškant savo gyvenimo kelio. Kur gi yra ta riba tarp mūsų kaip tėvų pareigų ir perdėto globėjiškumo? Kaip mūsų pačių baimės trukdo tinkamai vykdyti tėvų pareigas?
Savaime suprantama, kad tėvams labai sunku matyti savo vaiko liūdesį. Meilė mus skatina spręsti vaiko problemas pamirštant, kad kova su sunkumais suteiks jam emocinį atsparumą ir pagarbą sau.
Neįmanoma išmokti problemų likvidavimo būdų, priimti tinkamus sprendimus ir adekvačiai vertinti situacijas, jei niekada to nesate darę anksčiau. Tėvai negali įteikti vaikui savo patirties jau paruoštu pavidalu, nes viskam įsisavinti reikia savarankiško darbo.
Situacija
Ema ir Liepa žaidžia stalo žaidimą, kuriame žaidėjai turi judėti finišo link spręsdami užduotis, kai svarbus laikas, nuovokumas ir dėmesingumas. Nugalėtojas gali būti tik vienas. Ema užtikrintai juda pergalės link, o Liepą tai akivaizdžiai liūdina. Po kiekvieno ėjimo Liepa tampa vis liūdnesnė, jos akyse kaupiasi ašaros. Netoliese esanti Liepos mama stebi žaidimą, kuo labiau nuliūsta mergaitė, tuo akivaizdžiau nerimauja ir mama. Jai vaiko jausmai lyg savi, ji susitapatina su 4-erių Liepa.
Mama pašoka nesulaukusi žaidimo pabaigos ir dirbtinai džiugiu balsu sušunka: „Šiame žaidime laimi visi!”. Ji stengiasi išgelbėti savo dukrą nuo emocinės traumos. Ema nesutinka sakydama, kad taip nebūna, nes visada žaidimuose kas nors pralaimi.
Kas teisus?
Kai tėvai dirbtinai skambančiais pareiškimais visus „nukauna”, vaikai ne tik jaučia apgaulę, bet dar ir ima abejoti savo sugebėjimais: galbūt iš tikrųjų viskas kitaip, nei surašyta žaidimo taisyklėse, gal iš tikrųjų laimi visi? Nepatartina iškreipti tiesos vien tam, kad išgelbėtumėte savo vaikus nuo liūdesio. Juk pirmiausia tai pakenks būtent jiems. Vaikai pajėgūs susitaikyti su pralaimėjimu ar išspręsti problemą dėl kastuvėlio smėlio dėžėje.
Kaip ir žaidime tikrame gyvenime kiekvienas vaikas turi išmokti susitaikyti su pralaimėjimais, būti geru partneriu ir svarbiausia susidoroti su nusivylimu. Neįtikėtinai sunku matyti savo vaiko liūdesį čia ir dabar. Vis dėlto nederėtų painioti savo troškimų ir vaiko poreikių. Suaugusiesiems lengviau padėti nei stebėti iš šono. Vis dėlto orus tėvams tenkančių pareigų vykdymas prasideda nuo gebėjimo visų pirma dirbti su savimi ir savo galimybėmis.
Išmokite ramiai žvelgti į tokias situacijas, nenaikindami ribų tarp savo kaip suaugusio žmogaus nuoskaudų, psichologinių traumų ir vaikų. Suraskite savo vidinį pavojaus signalą ir sumažinkite jo skleidžiamą garsą. Leiskite savo be galo mylimam vaikui liūdėti, nes nusivylimai padeda jam bręsti ir formuoja psichologinės savisaugos mechanizmus.
Kai vaikas patiria naujas emocijas, tarp jų ir tas, kurios kyla nemaloniose situacijose, ir mokosi su jomis susidoroti, jis vystosi. Ir šie išmokti elgesio modeliai ilgainiui įsitvirtina visam ateinančiam gyvenimui. Pagalvokite apie tai kitą kartą, kai ir vėl kils noras spręsti problemą už vaiką. Raskite savyje jėgų nesikišti. Leiskite jam gauti šią būtiną, gal kartais ir kartoką patirtį. Patikėkite, kad jaustųsi laimingas, vaikui visiškai pakanka žinoti, kad jūs šalia.
Būtent vaikystėje turi susiformuoti suvokimas, kad mes visiškai neprivalome eikvoti savo gyvenimo tam, kad išvengtume bet kokių moralinių kančių.
