Bausmės yra atgyvena. Visi tai žinome, tačiau ne visada žinome, kaip jų išvengti, kai mažylis lipa sienomis tiesiogine žodžio prasme arba sukelia sąmyšį viešoje vietoje. Konsultuoja psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.
„Didžiausią sėkmę auklėdami vaiką galime pasiekti be bausmių: nemušdami, negrūmodami diržu, nešaukdami, nežemindami. Bausmes labai sėkmingai gali pakeisti natūralūs padariniai, t.y. kai iš anksto susitariame su vaiku, kas bus, kai jis ko nors nepadarys”, – sako psichologė Milda Karklytė.
Kad būtų aiškiau, kaip taikyti padarinius ir išvengti bausmių, pasiremsime konkrečiomis mūsų skaitytojų atsiųstomis situacijomis.
Negalime susitarti su vaiku
„Auginame 4-erių sūnų, su kuriuo kuo toliau, tuo dažniau konfliktuojame. Mūsų sūnus nenori tvarkyti savo kambario, paprašytas išsivalyti dantukus nubėga į savo kambarį ir šaukia, kad jų nesivalys. Jeigu sūnų nubaudžiame ir neduodame jam „planšetės”, namuose prasideda tikras karas: sūnus pradeda mėtyti daiktus, spardyti duris ir pan. Ką daryti?”
„Manau, kad šios šeimos bėda ta, jog sūnus gauna daug tėvų dėmesio dėl netinkamo elgesio ir šis jau tapo mažojo elgesio norma, – sako psichologė M.Karklytė. – Dabar tėvams reikėtų pakeisti savo pačių elgesį bei taktiką ir pradėti skatinti sūnų už tinkamą elgesį. Labai svarbu, kad berniukas žinotų, kokios taisyklės galioja namuose ir kokio jo elgesio tikisi tėvai. Galima namuose pakabinti lentą ir joje surašyti svarbiausias taisykles – jų neturi būti daug, nes tokio amžiaus vaikas pajėgus laikytis tik kelių aiškių taisyklių. Tad lentoje gali būti užrašyta, kad jis privalo susitvarkyti kambarį, pats apsirengti, išsivalyti dantukus, pavalgęs nunešti lėkštutę į kriauklę ir pan. Vėliau, kai berniukui pavyks laikytis šių taisyklių, bus galima įrašyti jų ir daugiau. Na, o bausmes reikėtų pakeisti skatinimo priemonėmis. Galima toje pačioje taisyklių lentoje užkabinti žvaigždutę, kai berniukas atliks jam priklausantį veiksmą. Ir tuomet dar paskatinti tuo, kas jam patinka, tarkime, duoti pažaisti su „planšete”. Na, o jeigu vaikas nesilaikys taisyklių, nereikia ant jo šaukti, barti, niršti ar, neduokdie, traukti diržą – užteks neužkabinti žvaigždutės, o kol ji nekabo lentoje, nesuteikti ir malonumo veikti tai, ką mėgsta.
Iš patirties žinau, kad vaikai dažnai netvarko savo kambario, nes jiems tai naudinga – netvarkydami pasiekia daugiau. Tėvai, pamatę netvarką, pradeda įkalbinėti, dar kažką mainais pasiūlo ir mažylis išmoksta, kad neigiamas elgesys yra naudingas. Tad tėvams siūlau pagirti, kai vaikutis susitvarkys kambarį, ir labai garsiai, emocingai pasidžiaugti tuo, kad pavyko susidėti žaisliukus. Dar svarbu apie netinkamą vaiko elgesį kalbėtis be emocijų. Per daug mūsų emocijų sukelia priešingą efektą – skatina vaiką erzinti tėvus, kad šie nirštų ir pyktų. Tad susiimkime ir elkimės kuo ramiau, kad vaikui jo neigiamas elgesys atrodytų toks nesvarbus, jog net tėvai jo nepastebi”.
Pyktis dėl maisto
„Mūsų 5-metė yra labai gera mergaitė, tačiau labai sunku ją įkalbėti valgyti. Kai susėdame prie stalo, pabaksnoja maistą, pastumia lėkštę ir nubėga. Kai mergaitė buvo mažesnė, bėgiojau jai iš paskos su šaukštu ir maitindavau, bet dabar labai norėčiau, kad ji gražiai pavalgytų atsisėdusi prie stalo. Pas mus tokie bandymai ją pasodinti prie stalo paprastai baigiasi šeimos konfliktu.”
„Prieš imantis veiksmų, reikėtų abiem tėvams elgtis labai nuosekliai ir nenuolaidžiauti dukteriai. Patarčiau pasakyti prieš sėdant visiems prie stalo, kad kas dabar nevalgys pietų, paskui galės valgyti tik vakarienę, – pataria psichologė. – Jeigu mergaitė atsisakys valgyti, nereikia jos barti, įkalbinėti ar juo labiau bėgioti su šaukšteliu iš paskos. Pakanka tėvams pavalgius pietus nurinkti stalą ir suslėpti maistą, kad nebūtų jo ant stalo, spintelių ar kitose matomose vietose. Tėvams reikia susiimti ir neduoti mergaitei maisto iki kito maitinimo: nei obuoliuko, nei sausainuko, nei bandelės ir t. t. Patys taip pat neturėtų sėdėti ant sofos ir valgyti bulvių traškučius ar pan. Mergaitei galima duoti atsigerti vandens – tai ir viskas. Jai tikrai nieko nenutiks, jeigu kelias valandas pabus nevalgiusi. Dažniausia tėvų klaida yra ta, kad jiems suminkštėja širdis ir pasiūlo vaikui užkandžių, o per kitą maitinimą mažylis ir vėl nevalgo normalaus maisto. Jeigu susitarsite, kad yra valgoma prie stalo, mažylis nesijaus nuskriaustas arba nubaustas – žinos, kad tokios yra namų taisyklės, ir tiek”.
Sunku nešaukti
„Auginu dvi pametinukes, 2 ir 3 m. Kad ir kaip stengčiausi, kartais jos tikrai išveda iš kantrybės ir neištvėrusi jas apšaukiu. Vyrui tai pasitaiko rečiau, manau, dėl to, kad jis dirba, o aš būnu namuose nuo ryto iki vakaro. Kaip man elgtis, kai nesusitvardau ir apšaukiu savo mergaites? Ar turėčiau jų atsiprašyti?”
„Tėvams neverta kaltinti savęs dėl to, kad nesusitvardė ir pakeltu tonu kalbėjo su vaikais. Visi mes žmonės, mokomės būti tėvais, o vaikai yra mūsų mokytojai. Jų neturėdami apskritai neišmoktume tėvystės meno. Tačiau jeigu apšaukėte vaikus, svarbu su jais apie tai pasikalbėti. Pasakyti: „Žinote, aš buvau pikta ir labai atsiprašau, kad su jumis kalbėjau pakeltu tonu.” Tuomet paaiškinti mergaitėms, kodėl nesusitvardėte, tarkime, „Jūs manęs neklausėte, gražiuoju nepadėjote į vietą „planšetės”, spardėte viena kitą ir pan.” Jeigu mergaitėms paaiškinsite, kodėl taip pasielgėte, jos suvoks, kad pykti yra normalu, tačiau vėliau reikia sutvardyti savo emocijas ir atsiprašyti įžeisto žmogaus. Aišku, būtų geriau, jeigu pavyktų prieš pakeliant toną pasakyti dukterims: „Aš supykau, einu į kitą kambarį nusiraminti.” Tuomet, kai sugrįšite, paaiškinti joms, kas nutiko ir kokie padariniai bus, jeigu kitą kartą nutiks tokia pati situacija. Toks auklėjimo būdas ugdo vaikų emocinį intelektą, skatina atjausti, suprasti kito jausmus”, – sako psichologė.
Kai parpuola ant grindų
„Negalime savo 3,5 m. sūnaus nusivesti į prekybos centrą, nes kai atsisakome jam pirkti dar vieną mašinytę, jis puola ant grindų, spardosi ir rėkia. Ko gero, nė pasakoti nereikia, kokiais žvilgsniais mus palydi žmonės.”
„Paprasčiau taisyti tokį trimetukams būdingą elgesį namuose, nes tuomet galima ramiai pasakyti, kad pakalbėsite su juo tik tada, kai nurims. Ir kurį laiką ignoruoti vaiką. Ignoruoti – vienas veiksmingiausių būdų kovoti su parpuolimais ant grindų. Paliktas paniršti vienas, vaikas atranda vidinių jėgų nurimti – tai vertinga patirtis ateičiai. Svarbi ir kita patirtis – mažylis žinos, kad tik geruoju gali ko nors pasiekti.
Na, o jeigu viešoje vietoje vaikas kaip tik taip elgiasi, reikia pagalvoti, kas jį nuramina. Vienam pakanka, kai mama stipriai apkabintų, kitam reikia „išsirėkti”. Žinau, kad praeiviai žiūri, bet ką darysi, vaikas yra vaikas ir kartais jį auginant nutinka netikėtų dalykų. Jeigu tai nepadeda, o jūs negalite apsikęsti aplinkinių žvilgsnių bei replikų, pasiimkit vaiką, palikite prekes ir išeikite iš parduotuvės. Na, o namuose, kai mažylis jau bus ramus, aptarkite šią situaciją ir pasakykite, kad negalėsite eiti kartu į parduotuvę, jeigu jis ir vėl taip elgsis.”
Kai įžeidžia mamą
„Kai mano 5-erių sūnus mane įžeidžia, reikalauju, kad atsiprašytų, tačiau pastebėjau, kad tokie atsiprašymai nieko nekeičia. Kaip elgtis, kad sūnus suprastų, ką reiškia žodis „atsiprašau””?
„Labai dažnai mažyliai tarsi papūgiukai kartoja žodį „atsiprašau”, o elgiasi kaip ir anksčiau. Na, o kad suprastų savo netinkamą elgesį, reikia su vaiku kalbėtis ir paaiškinti, koks elgesys yra netoleruotinas. Visiškai natūralu, kad vaikai žaidžia, paskui susimuša. Tuomet nereikia versti atsiprašinėti, o trumpam vaikus išskirti. Patarčiau vieną palikti viename kambaryje, o kitą – kitame. Jeigu kambarys vienas, vienam duoti ką veikti viename gale, kitam – kitame. Kai vaikai nurims, būtina paaiškinti, kodėl jie žaidžia atskirai ir kokie padariniai jų laukia susimušus. O tie padariniai ir yra negalėjimas žaisti kartu. Apskritai apie viską reikia su vaikais kalbėtis kaip su suaugusiaisiais. Jeigu jie įžeidžia mamą, būtina paaiškinti, kad tokie žodžiai nebus toleruotini, nes mamai skauda. Jeigu laužo žaislus, galima pasakyti, kad jie dings kuriam laikui, ir ramiai juos surinkus padėti vaikui nepasiekiamoje vietoje. Taip vaikas supras, kad jam pačiam „nefaina“, nenaudinga nei muštis, nei laužyti žaislus.”
Kuo skiriasi bausmė nuo natūralaus padarinio
Visi žinome, kad baudžiame vaiką, kai mušame, šaukiame, statome į kampą ir pan. Bausmė yra ir neleisti vaikui žaisti su „planšete”, žaisliuku, jeigu pasielgė netinkamai. Bausmė yra viskas, kas neprognozuojama, kai mažylis nežino, kas jo laukia už kokį nors elgesį. Na, o natūralus padarinys tarsi nejučiomis yra susijęs su vaiko elgesiu ir tarsi savaime atsiranda. Todėl nežemina, neverčia jaustis blogai. Paprasčiausias natūralaus padarinio pavyzdys yra toks: jeigu netinkamai elgėsi žaidimų kambaryje, kitą kartą į jį neis arba išeis anksčiau pasikartojus netinkamam elgesiui. Jeigu aptarsite su vaiku visas taisykles ir kas bus, jeigu jų nesilaikys, jis negavęs saldainio, „planšetės” ar negalėdamas pažaisti mėgstamo žaidimo nesijaus nubaustas, nes žinos, kad taip būna sulaužius susitarimą.
Kodėl blogai bausti?
Atlikta daug mokslinių tyrimų, kurie rodo, kad bausmės atšaldo tėvų ir vaikų santykius. Baudžiamas vaikas nepasitiki tėvais, užsisklendžia, vengia pasakoti, kas vyko darželyje ar mokykloje. Vengia dėl to, kad bausmės yra neprognozuojamos ir vaikas nežino, ar nebus nubaustas, jeigu pasipasakos, bus atviras. Tad pasistenkime visi pakeisti bausmes natūraliais padariniais, t. y. labai aiškiai pasakykime vaikui, kas bus, jeigu jis elgsis netinkamai.
