53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Vyrai

Vyrai, dalyvavę gimdyme: įspūdžiai ir nuomonės 7 skirtingi patyrimai

Daugelis nėštukių dvejoja, gimdyti su vyru ar be jo, nes neįsivaizduoja, kaip patys vyrai ten jaučiasi. Taigi, paprašėme gimdyme dalyvavusių vyrų pasidalinti savo patirtais įspūdžiais, kad sužinotume, ką jie išgyvena.

Jonas (40), dviejų vaikų tėtis

Dėl dalyvavimo didelių abejonių nebuvo – viskas priklausė nuo žmonos noro. Tokią dieną, manau, būtų paprasčiausiai nesąžininga pakštelėti į žandą į gimdymo namus susiruošusiai žmonai ir sakyti: „Na, ką, mažule, sėkmės, parašyk sms kaip pagimdysi“. Buvo saldus ryto miegas, kai žmona pakuždėjo: „Jaučiu, kad tai bus šiandien“. 

Širdis pradėjo daužytis 180 smūgių per minutę ritmu, atrodė, kad vaikis gims čia pat, šią minutę, o man teks būti pribuvėja, nors teorija apie gimdymo eigą buvo išmokta atmintinai dar gerokai prieš didžiąją dieną. Taigi, žmonai teko mane šiek tiek apraminti, pasakyti, kad nereikia lėkti į gimdymo namus kaip akis išdegus. Žmona paskambino patyrusiai akušerei, su kuria buvo tartasi iš anksto dėl gimdymo priėmimo, išklausė nurodymus ir dar apyramiai snūstelėję porą valandų, susiruošėme į gimdymo namus.

Po pirmos apžiūros buvo prognozuojama, kad vaikis gims vakare, tada nuėję į palatą ėmėme laukti to momento. Tiesa sakant, tiksliai nenupasakosiu viso laukimo proceso, slinko valandos, išmėginau visas kavos aparato galimybes. Tas ir yra keisčiausia – stumti laiką palatoje/koridoriuose visiškai neįsivaizduojant, kaip ir kas bus.

Artėjant valandai X sąrėmiai tapo intensyvesni, ir įrėmęs petį, bandžiau bent jau mintimis solidarizuotis su žmona. Stebėti, kaip skausmus kenčia žmona iš tiesų yra didelis išmėginimas, tačiau tai vis dėlto ne danties skausmas, o naujo žmogaus atėjimas. Ir nors matydamas ją taip besikankinančią, vis siūliau jai atsisakyti užsibrėžto tikslo gimdyti natūraliu būdu ir pasinaudoti medikų siūlomu epidūru, žmona buvo tvirta kaip tie JAV prezidentai, iškalti uoloje. Numatyta X valanda atėjo ir praėjo, terminas buvo nukeltas valandai, dviem, trim… Ir galų gale atėjo tiesos momentas. Kaip tik tada iškišęs nosį į koridorių jame neišvydau nė gyvos dvasios ir gerokai sunerimau, bet akušerė puikiai valdė situaciją ir pasirodė kaip tik tada, kai jau buvau bepuoląs į paniką. Toliau viskas klostėsi lyg filme, t.y, esi šalia, tačiau dalyvauji/stebi kažkaip iš šalies, lyg per 15 colių skersmens kompiuterio monitorių. „Stumk! Kvėpuok! Gerai! Dar Stumk!“. Dabar galvoju, kad gal žmonai ir porą mėlynių ant rankos būčiau palikęs, jei visą procesą būčiau laikęs ją už rankos. Bet sugebėjau išsijudinti, ir sukausi aplink stalą tai su vandeniu, tai su rankšluosčiu…

Nepasakysiu, kiek laiko truko ta paskutine gimdymo fazė, nes laikas buvo išgaravęs, sustojęs, ir tik kai gydytoja parodė kažkokį ateiviuką, toptelėjo mintis, kad čia gi mūsų sūnus! Perkirpau virkštelę, negalėdamas patikėti, kad štai, tapau tėvu, o šitas mažas rėksniukas būtent dabar pradeda savo naują gyvenimo etapą.

Praėjo pusketvirtų metų, ir mes vėl gimdymo namuose, tik šį karta, žinoma, daug kas pažįstama, pajausta. Tačiau vaiko atėjimas kiekvieną kartą būna nuspalvintas vis kitokiomis spalvomis, emocijomis.

Ar rekomenduočiau tai išgyventi kitiems vyrams? Vienareikšmiškai atsakyti negaliu, vis dėlto tai yra moters sprendimas. Tačiau jausmas toks, kad kyli į kosmosą. Ar jūs norite pakilti į kosmosą?

Rolandas (28), dviejų vaikų tėtis

Vyrui vaiko gimimas yra labai jaudinantis ir didelis įvykis gyvenime. Todėl gimdyme nusprendžiau dalyvauti savo noru, norėjau palaikyti savo moterį tokiu svarbiu metu. Bet jei jau pasiryžai dalyvauti, tai turi atsiduoti tam šimtu procentų. Ne veltui tarybiniais laikais vyrai laukdavo lauke, susibūrę prie suoliuko. Dalyvavimas gimdyme tikrai ne silpnų nervų vyrams.

Pirmą kartą nelabai žinojau, ką turėčiau daryti, kaip galiu padėti. Todėl paprasčiausiai bandžiau išlaikyti šaltą protą ir ramybę, dariau viską, ko paprašė žmona. Pasirodo tai ir buvo geriausia ką galėjau padaryti: būti šalia, nuraminti ir suteikti saugumo jausmą. Pats gimdymas nėra labai estetiškas vaizdas, bet kai pirmą kartą pamatai savo vaiką ant motinos rankų… Visa tai atperka tą jaudulį, kurį patiri iki tol.

Antrą kartą viskas yra paprasčiau. Žinai, ko tikėtis ir ką daryti, bet stebuklingas jaudulys niekur nedingsta. Širdis vis tiek šoka iš krūtinės, matant, kaip tavo moteris kankinasi, o tu gali tik stovėti šalia, laikyti už rankos ir suteikti jai ramybės jausmą. O pats tuo metu verdi iš vidaus ir negali nustovėti vienoje vietoje.

Tačiau gimdyme dalyvauti turėtų kiekvienas vyras, nes tai nepakartojama gyvenimo patirtis, dėl kurios tikrai nesigailiu. Ir tokia galimybė gyvenime dažnai nepasitaiko. Tik reikia tikrai stiprių nervų…

Marius (35), trijų vaikų tėtis

Na, man prieš dalyvaujant gimdyme iš pradžių atrodė šiek tiek nejauku, kad bus vaizdelių „įdomių“ ir t.t. Bet kai atėjo laikas, žmona pasakė „atrodo, kad jau prasideda“, tai visos dvejonės ne tai kad išgaravo, bet nebuvo net prisimintos.

Gal personalas suprato, kad man vaizdeliai ne prie širdies, o gal visada tvarka vienoda, bet viskas buvo super korektiška ir nieko ten nesimatė.

Pakruvinimai ir kiti dalykai buvo staigiai nurenkami, kad niekam nekristų į akis ir niekam nesidarytų silpna.

Kai pajuokavau, kad galiu nualpti, pasakė pasidėti pagalvę ir kristi ant jos, nes niekas manęs neprižiūrės, aš sutikau, nors apie alpimą net kalbos nebuvo.

Nemalonus jausmas, kai matai žmonelę begimdančią ir niekuo negali jai palengvinti kančių, tai žiurėjau į kompiuterį ir pranešinėjau sąrėmių pradžias.

Kai pamačiau gimusio vaiko galvytę, manyje gimė stiprus stiprus tėtis. Tada aš pagalvojau – „Labas mano vaike, tu atėjai pas mus ir gyvensi su mumis“. Tiems tėčiams, kurie nedalyvavo gimdyme, šis suvokimas ateina daug vėliau.

Saulius (29), vieno vaiko tėtis

Mitas, kad vyrai ten alpsta, krenta, o kai kurie neatsigauna jau niekada… Net negalėčiau įsivaizduoti savo mielosios gimdančios vienos. Kai jau patekom į tą sterilų kambariuką su visokiais ten „pričindalais“ primenančiais siaubo filmą „Košmaras Guobų gatvėje“, tai net nekilo tokia mintis savo švelnuko palikti. O to, ką pamačiau ir išgyvenau, nėra su kuo lyginti. Ir pagalbos mano reikėjo, o ir mūsų meilė ir taip buvusi vaaaaaaaaaaaaaa tokia ūgtelėjo iki vaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa… Tai tokia ta mano dalyvavimo gimdyme filosofiška patirtis, kuri atnešė daug džiaugsmo.

Paulius (26), vieno vaiko tėtis

Buvau, mačiau, kiek galėjau, tiek padėjau… Tikiuosi – ne be reikalo… O šiaip nieko baisaus ten nemačiau… Aišku, gaila kenčiančios žmonos, bet stengiausi palaikyti morališkai… O tas jausmas, kai pamačiau gimstantį savo kūdikėlį – nepakartojamas! Dar niekada gyvenime nebuvau pajautęs tokios euforijos… Ir ašarų iš laimės dar niekada tiek nebuvo!

Kęstas (33), dviejų vaikų tėtis

Dalyvavau gimdyme ir, manau, kad kiekvienam vyrui tikrai būtina jame dalyvauti, tiksliau, pabūti kartu su moterimi, kai įvyksta didžiausias stebuklas – vaiko gimimas. Aišku, psichologinė įtampa nereali, ypač per sąrėmius, kurie trunka, tarkim 5-6 valandas, kai niekuo negali padėti savo mylimam žmogui, tik gali glostyti galvą ir už rankos palaikyti. Pats gimdymas tikrai stebuklas, ir nieko ten tokio baisaus tikrai neprisižiūri. O kai viskas jau baigta ir tau duoda tavo vaiką į rankas… Tai yra nereali patirtis, kurią turėtų kiekvienas tėtis savo kailiu patirti. O dėl tolimesnio seksualiniuo gyvenimo, tai moteris, pagimdžiusi man vaiką, tapo dar seksualesne.

Edvinas (38), vieno vaiko tėtis

Tiesą pasakius, galvojau, kad bus baisiau. Tačiau baisesnės man buvo ne žmonos menkos kančios (darėsi epidūrą), o visų procedūrų atlikimas. Man tiesiog visos procedūros – pradedant epidūru ir baigiant visais stūmimais atrodė per grubios. Man nesisieja tokios gležnos būtybės atėjimas tokiomis priemonėmis. Kentėjau, kol darė žmonai epidūrą, kol „krapštėsi“ tarpukojyje, o kai jau filmuojant išgirdau dukros verksmą – atsidusau. Pagaliau baigėsi tos nesąmonės – tu, vaike, čia ir niekas daugiau tavęs nelies.

Nejutau nei didelio džiaugsmo, nei graudulio – čia tikriausiai mano neandartalietiška prigimtis taip surėdė. Tiesiog viskas nuo užsimezgimo įvyko tarsi savaime. Kitaip sakant – kitaip juk ir negalėjo būti, ane? Na, čia jau mano pafilosofavimai.

P.S. Beje, buvau didžiai nusivylęs medicinos technologijų pažanga, nes iki pat gimimo per 3 echoskopijas nesugebėjo įžvelgti vaiko lyties. Technika labai pasenusi – ir čia, Vilniuje. Nesitikėjau to. Galvojau – na, aš dar praeitame amžiuje gimiau, bet šiais, mobiliųjų telefonų, nešiojamų kompiuterių, planšečių laikais viskas bus „kiečiau“. Kur tau…

Sėkmės visiems drąsuoliams ir linkiu nenualpti!

Mano išsaugoti straipsniai