Kai gimsta vaikas, pradedame kalbėti daugiskaita: pamiegojome, pavalgėme, pakakojome, sergame. Nors aplinkiniams skamba keistai, sakyti „mes“, kai kalbame apie savo kūdikį, kurį laiką yra normalu. Tačiau tik kurį laiką. Sveika vaiko ir tarpusavio santykių raida vyksta tada, kai „mes“ ilgainiui pasidalija į „aš“ ir „mano mama“. Ergoterapeutų patarimai.
Jutiminė patirtis ir tobulėjantys mąstymo gebėjimai, kurie, beje, labai susiję su pojūčiais, padeda suvokti, kas aš esu, ir kur „baigiasi“ mano kūnas. Kūdikiui augant vystosi ir stiprėja visos jutimų sistemos: rega, uoslė, lytėjimas, klausa, skonis suteikdamos vis daugiau ir aiškesnių žinių apie aplinkinį pasaulį ir save.
Iki maždaug 18 gyvenimo mėnesio dauguma vaikų dar nesuvokia savęs, t. y. žiūrėdami į savo atvaizdą veidrodyje mano, kad tai tiesiog kitas vaikas, nors jau skiria save nuo kitų objektų.
Atlikite testą. Žaisdami tarsi netyčia užtepkite vaikui ant veiduko (skruostų, nosytės ar kaktytės) dažų ar patepkite lūpų dažais ir pan., tada leiskite žaisti priešais veidrodį. Jei žvilgtelėjęs į veidrodį vaikas pastebi dažų dėmes ir bando jas nusivalyti, tai rodo, kad jau supranta, jog atvaizdas veidrodyje yra jis pats. Jei dėmės nepastebi, ja nesistebi, – vadinasi, dar nepasiekė „savęs suvokimo“ etapo.
1 Jis yra!
Kad suvoktų save, vaikas pirmiausia turi suvokti kitus objektus ir jų savybes, pavyzdžiui, jei daiktas dingsta iš akiračio, tai nerodo, kad jis išvis išnyko: kai mama išeina iš kambario ir jos nematyti, ji vis tiek yra. Šį suvokimą stimuliuoja paprasčiausios daiktų slėpynės, pavyzdžiui, užkaskite kaladėlę smėlio duobutėje taip, kad kyšotų tik jos kamputis, arba meškutį paslėpkite už pagalvėlės taip, kad kyšotų viena kojytė – palikite matomą užuominą apie daiktą ir paprašykite, kad vaikas jį surastų.
2 Apkabinimas
Kai mus kas nors apkabina arba susisiaučiame į apklotą, labai aiškiai suvokiame, kiek vietos erdvėje užima mūsų kūnas, ir pajuntame jo ribas: aš „baigiuosi“ ten, kur jaučiu spaudimą, sunkumą, kito šilumą. Kito žmogaus glėbys yra mūsų pačių riboženklis.
Apkabindami, glėbyje švelniai suspausdami vaiką stimuliuojame giliuosius receptorius, aktyviname smegenų veiklą ir padedame vaikui pajusti save: „Aš esu čia“, be to, tai skatina vaiką būti ir jausti save „čia“ ir „dabar“, nenuklysti mintimis.
Tokį pat pojūtį suteikia ir ant petukų uždėtas sunkesnis apklotas, sunkesnė antklodėlė, kuria užklojame vaiką, ir net niurkymasis spalvotų kamuoliukų baseinėliuose, kurie yra kiekviename žaidimų kambaryje.
3 Masažas
Glostymas, švelnus paplekšnojimas, paspaudimas, pabarbenimas pirštukais ir kiti lytėjimo, masažavimo būdai veikia taip pat kaip apkabinimas – žymi, pabrėžia, padeda suvokti savo kūno ribą.
Vaiko kūnelį galima tiesiog švelniai glostyti, galima masažuoti specialiais masažiniais kamuoliukais ir net gamtos dovanojamomis skirtingų faktūrų gėrybėmis, pavyzdžiui, kankorėžiais ar akmenukais (švelniai, nespaudžiant, ridenti jį per ranką, koją, nugarytę).
Masažuojant tam tikrą kūno vietą reikėtų deklamuoti kokį linksmą eilėraštuką, susijusį su ta kūno dalimi, arba tiesiog įvardyti: „Glostau rankytę, kojytę, pėdutę…“ Tai – savęs pažinimo pamokos, jos padeda suvokti save.
4 Sumuštinis
Paguldykite vaikelį pilvuku žemyn ant minkštos pagalvėlės, ant nugarytės jam uždėkite kitą nedidelę pagalvėlę ir kalbindami, dainuodami dainelę nestipriai vis spustelkite viršutinę pagalvėlę. Jei vaikutis nenori gulėti pilvuku žemyn, tiesiog apkabinkite jį, o prie nugarytės priglauskite pagalvėlę.
Giliuosius pojūčius, taip pat ir vestibiulinį aparatą vysto kitas žaidimas – vyniotinio vyniojimas. Paguldykite vaikutį ant nugaros ant apkloto kraštelio ir pabandykite ridendama vynioti jį į apklotą. Suvyniokite, paskui išvyniokite ridendama atgal.
Kad ir kokį žaidimą žaistumėte, pratimą darytumėte, vaikui jis turi būti malonus. Stebėkite jo reakcijas – patinka ar ne, jas išduoda kūno kalba. Jei matote, kad nepatinka, nebenori, įsitempia ar raukosi, nutraukite žaidimus, pratimus ir kitas veiklas net jei jums jos atrodo labai svarbios ir naudingos.
5 Rūgštu, saldu, kartu
Mąstymo gebėjimus stimuliuoja pojūčių įvairovė. Lavinkite juos supažindindami vaiką su skirtingais kvapais ir skoniais. Dažniausiai vaikai, turintys dar labai mažai skonių ir kvapų patirties, į visus juos reaguoja palyginti neutraliai, nes neturi mums įprastų stereotipų, išankstinės nuomonės, kad, pavyzdžiui, citrina yra rūgšti, reikia susiraukti, peraugęs ridikėlis – kartus, taigi, neskanus. Iki maždaug ketverių metų vaikas neskiria, malonus ar ne jam yra maistas ar kvapas – kad ir koks būtų, jis yra įdomus vaikui.
Ragaukite rūgščios citrinos, paskui saldžios kriaušės. Pirmiausia duokite paragauti mažyliui, stebėkite, komentuokite jo reakcijas: „O, tu net nesusiraukei, skanu?“, tada paragaukite pati ir, pavyzdžiui, atsikandusi citrinos smarkiai susiraukite, taip rodydama ir sakydama, kad jums yra per stipru, rūgštu ar nepatinka, neskanu. Matydamas skirtingą, net jei ir hiperbolizuotą elgesį, vaikas mokosi atskirti savo reakcijas nuo kitų žmonių reakcijų.
6 Mano linija
Leiskite vaikui pamatyti jo ribas. Paguldykite ant didelio lapo popieriaus ir pieštuku ar flomasteriu apibrėžkite kontūrą pagal kūno ribas. Garsiai sakykite: „Dabar apipiešiu ranką, o dabar – koją“ ir t. t. Padėkite atsikelti ir kartu apžiūrėkite bei aptarkite gautą kontūrą. Jei mažylis nesileidžia guldomas, apibrėžkite jo delniuką ar pėdutę, o šalia – savo ranką ar pėdą ir palyginkite. Galima nuspalvinti gautus kontūrus pirštukų dažais, blizgiais klijais ir pan.
Taip formuojamas suvokimas, kad mama ir vaikas yra panašūs, bet kartu ir labai skirtingi.
7 Spalvotas smėlis
Pirštukuose yra daugybė receptorių, kurie „pagauna“ ir smegenims perduoda subtiliausius jutimų niuansus, todėl reikia skatinti vaikus kuo daugiau veikti rankomis: lipdyti, tapyti, klijuoti, karpyti ir t. t. Vaikams patinka terliotis purvu, dažais, o terlionės pirštukais suteikia labai daug informacijos, nes dažai yra vėsūs arba šalti, klampūs arba skysti, tapydami vaikai jaučia skirtingas popieriaus ar kitų paviršių faktūras ir t. t. Į dažus galima įberti smulkaus smėliuko – spalvotos smiltys suteiks dar stipresnių pojūčių. Tiesa, ne visiems vaikams tas naujas pojūtis gali patikti. Nedarykite to, kas nepatinka.
Lieskime paviršius, lytėjimo knygelės, tokių gali pasidaryti mama, ji turėtų įvardyti, stebėti, ką vaikas ir ji pati liečia.
8 Savi veidai
Kartu su vaiku susikurkite šeimos ir draugų nuotraukų albumą. Parinkite nuotraukų, kuriose aiškiai matyti mamos, tėčio, močiučių, senelių, sesučių, brolių ir paties vaiko veidas, nusipirkite skirtingų spalvų ir faktūrų storesnio lygaus ir gruoblėto popieriaus (kad stimuliuotų pojūčius), įvairių spalvotų pabarstukų, blizgių smulkmenų, juostelių ir t. t. Kuo daugiau spalvų, blizgėjimo, įvairių pojūčių, tuo vaikui įdomiau ir patraukliau. Ant popieriaus lapų klijuokite nuotraukas, jas papuoškite pabarstukais, juostelėmis, popieriaus lapus perriškite juostele ir kartkarčiais kartu su vaiku prisėskite pavartyti naujojo albumo. Ir ne tik pavartyti, bet ir pasikalbėti. Pavyzdžiui: „O, čia tavo tėtis. Jis čia laimingas. Matai, valgo vyšnias? Turbūt labai skanu. O tau vyšnios skanios?“, „O čia štai močiutė, bet kodėl ji liūdnoka?“, „O kas čia?“ ir t. t.
Tokie pokalbiai ir žiūrinėjimai yra lyg žvilgsnis į save ir kitus iš šono. Ir tai taip pat padeda geriau suvokti kitus, save ir savo vietą pasaulyje.
