Nesu iš tų žmonių, kurie mėgsta savo nuomonę reikšti viešai, tačiau šia istorija noriu padrąsinti visas būsimas dar negimdžiusias, o gal apie antrą gimdymą nedrįstančias galvoti mamas.
Mintis pasidalinti šiuo gana intymiu išgyvenimu kilo perskaičius istoriją po kurios norisi pasakyti, kad ne viskas būna tik blogai (istoriją rasite ČIA – redakcijos past.). Aš suprantu, kad kriminalų puslapis visuomet būna skaitomiausias, o baisios istorijos labiausiai įsimena, bet šįkart tebūnie tai šviesos spindulėlis belaukiant pavasario.
Dar gerokai iki pastojant pradėjau domėtis ir skaityti spaudoje pasirodančias gimdymo istorijas, o ir dirbau su mamytėm, kurios pasidalino savo patirtimi, nepamiršdamos pagąsdinti, kad tokį skausmingą procesą ne kiekviena ištvertų, o aš joms atkirsdavau, kad aš tai jau ilgiau kaip keturias valandas gimdyti nenorėčiau. Kolegės juokėsi, kad niekas mano norų neklausys ir dar mesteldavo kokią dramatišką istoriją apie gimdžiusias drauges ir draugių drauges. Na, papasakojo ir ramu, juk dar negresia, kol vieną dieną išvystu dvi gražias juosteles nėštumo teste. Apima ir džiaugsmas, ir nerimas, ir nežinia. Nėštumas labai nevargina, tyrimų rezultatai geri, tačiau stovimas darbas kyšteli koją – 5-ą nėštumo mėnesį pradeda susitraukinėti gimda. Ligoninėje nuramina, kad reikia daugiau poilsio, taigi, į darbą nebegrįžtu, mėgaujuosi „katino dienomis” ir laukiu, laukiu termino.
Dėl nerimstančios gimdos gydytoja perspėja, kad galiu pagimdyti anksčiau, tad lagaminą susikraunu 35-ą nėštumo savaitę ir kol laukiu, daug guliu, skaitau ir mėginu rasti dar nenugulėtą kūno vietelę. Sueina terminas, birželio 6 diena – valio, anksčiau nepagimdžiau, tai jau dabar vyksiu į ligoninę bet kurią akimirką – juk paruošiamieji sąrėmiai vyksta nuo 5 mėnesio, tad gimda tikrai pasiruošusi, o aš taip pat! Deja… Birželio 8 dieną nueinu į polikliniką, o gydytoja liepia palaukti dar, ir jei niekas nevyks, tai birželio 11 dieną važiuoti į ligoninę.
Per tas keturias dienas su vyru išvaikščiojam miestą skersai išilgai (mat sako, kad vaikščiojimas skatina gimdymą – tik ne mano atveju), aplankom turbūt visus Vilniuje esančius muziejus, tačiau vis tiek su apdulkėjusiu nuo laukimo lagaminu birželio 11 dieną apsilankau ligoninėje. Po apžiūros jauna gydytoja konstatuoja – gimdos kaklelis prasivėręs 5 cm, namo nebeišleidžia ir palieka nakčiai. Vyras prisaikdina, kad paskambinsiu, jei tik kas prasidės ir išvažiuoja namo pailsėti, o gydytoja pavadinusi mane tiksinčia bomba, kuri gali bet kada sprogti, palieka „tiksėti” per naktį.
Ryte suguža gydytojų konsiliumas. Po apžiūros patyrusi gydytoja konstatuoja: atsidarymas 2 cm. Dar nustembu, kaip čia per naktį tas kaklelis „susitraukė”, bet negi ką sakysi, kai apie 5 cm kalbėjusi jaunoji gydytoja rausteli po tokio vyresniosios verdikto. Žodžiu, nusprendžia, kad nuleis vandenis. Paguldo į gimdyklą, kaip tik vyras atvažiuoja, ir jau laukiam abu. Aparačiukai pradeda fiksuoti sąrėmius, tačiau prie jų nuo 5-o mėnesio jau buvau įpratusi, taigi, tiesiog guliu, ilsiuosi. Dar akušerė nepiktai pamurma, kad ne miegoti reikia gimdykloje, o gimdyti. 13:15 nuleidžia vandenis ir po kelių minučių juokai baigiasi – prasideda tikrieji sąrėmiai. Tai tikrai neprimena lengvo pasivaikščiojimo po pievą, bet ir nėra neištveriama. Daug padeda vyras sakydamas, kada sąrėmis baigiasi, paspyruokliuoju ir ant gimnastinio kamuolio, kol ateina noras stumti. Trys gilūs įkvėpimai, trys pastūmimai ir vyro akyse sužvilga ašaros, o man ant krūtinės padeda šiltutę, kniurksinčią mergaitę… Gimimo laikas 17:12, taigi, tilpau į sau pažadėtas 4 valandas!
Dabar mūsų džiaugsmui jau 7 mėnesiai, reikės sesės ar brolio, kad vienai liūdna nebūtų. Sako, antras gimdymas būna greitesnis, tai gal tilpsiu į 2 valandas?
Laikykitės, mielosios mamos, viskas bus gerai!
Gabrielė
Laukiame ir jūsų gimdymo istorijos, rašykite mums el.p. tavovaikas@delfi.lt.
