Į Lietuvą ateina nauja tėčių karta: jie kitokie, negu buvo mūsų tėvai

Ir Lietuvoje ryškėja tendencija: tradiciniai tėčiai po truputį tampa egzotika, daugėja „naujųjų” tėčių. Kas tai? Straipsnio konsultantė – sociologė Lina Šumskaitė.

Dar vienas šeštadienis Bernardinų sodo žaidimų aikštelėje. Niekaip neprasibraunu iki savo užsikabarojusių ant karstyklių dvynių, kelią pastojo trys tėčiai, kurie taip įsitraukę į saviškių ganymą ir pokalbius apie vaikus, kad nemato nieko aplink.

Galiausiai trijulė pamato pavojingai balansuojančias mano merginas ir neprašyti padeda joms nusiropšti žemyn. Sakau „ačiū”, šypsausi ir galvoju: „Ar mes tikrai Vilniuje?”

„Ar mes tikrai Vilniuje?”

Ši mintis kilo prisiminus vienos bičiulės, kuri prieš keletą metų vasarą leido Paryžiuje, pasakojimą. Grįžusios namo jos kokį mėnesį neapleido jausmas, kad kažko siaubingai trūksta. Ne, ne kokių nors ypatingų paryžietiškų menų ar pramogų. Vilniuje akis badė didžiulis skirtumas tarp to, kaip vyrai su vaikais elgiasi čia ir kaip tenai. Paryžiuje tėčiai, stumdantys vežimėlius ir laiką leidžiantys su vaikais parkuose ir žaidimų aikštelėse, – jau seniai akiai įprastas vaizdas, o svarbiausia, kad jų akys spinduliavo džiaugsmą ir laimę. Čia visur, kur veikla kaip nors susijusi su vaikais, sukosi tik moterys. „Tokių vyrų kaip Paryžiuje tėra vos vienas kitas, kaip liūdna!” – dūsaudavo mano draugė.

Šiemet jos ir vėl pasiteiravau: „Kaip manai, ar per tuos metus kas nors pasikeitė?” – „O taip”, – atsakė ji.

Tėčiai keičiasi. Galbūt netgi galime kalbėti apie tai, kad ateina nauja tėčių karta. Jie atsipalaidavę, savo būties nebesieja vien tik su karjera, vis daugiau dėmesio skiria šeimos gyvenimui ir laikui su savo vaikais.

Kaip ir kodėl keičiasi tėčiai?

Lina Šumskaitė, sociologė, tyrinėjanti tėvystės praktikas, man paantrina: „Iš tiesų dabartiniai tėčiai sąmoningesni. Anksčiau vyrai su vaikus prižiūrėdavo gan fragmentiškai, dabartiniai tėčiai kartu su mamomis yra labiau linkę ruoštis kūdikio gimimui, siekia užmegzti tvirtesnį ryšį su juo, domisi auklėjimo naujovėmis ir nebijo savarankiškai prižiūrėti vaikų.

Keičiasi netgi vyresnio amžiaus tėčiai, šiuo metu turintys mažų vaikų, nors savo vyresnėlius augino „senoviškai”.”

Pasak sociologės, jiems įtaką daro kiti tėčiai, vaiko mamos lūkesčiai ir jos siekis kurti lygiaverčius šeimos santykius, kai abu tėvai vienodą savo laiko dalį skiria ir vaikams, ir karjerai.

Požiūrį į tėvystę keičia ir besikeičiančios visuomenės vertybės, kai auklėjant vaikus kur kas svarbiau tampa ne tėvo autoritetas, o jo pagarbus, kūrybiškas požiūris į vaiką, asmeninis dėmesys jam.

Koks tėtis esate jūs?

Žinoma, šie pokyčiai toli gražu nerodo, kad visi vyrai ūmai virsta „naujaisiais” tėčiais ir visos šeimos dalijasi tėvystės rūpesčiais po lygiai. Tradiciniai tėčiai niekur neišnyko, bet po truputį tampa egzotika.

Trumpas testas vyrui.

– Ar manote, kad svarbiausia tėčio pareiga yra uždirbti pinigų, o kai iš darbo grįžtate namo, šeima turėtų pasistengti užtikrinti jūsų ramybę ir poilsį? Jūsų nuomone, moterys iš prigimties geriausiai žino, kaip rūpintis vaikais, o tėčio pareiga – tik „įnešti” į vaikų gyvenimą šiek tiek disciplinos? Jei atsakėte „taip”, esate tradicinis tėvas.

– O jei norėtumėte save priskirti „naujiesiems” tėčiams, priešingai, vaikų auginimo ir ugdymo rūpesčiai jums turėtų būti nesvetimi. Turėtumėte žinoti, koks jūsų vaikų mėgstamiausias žaidimas, ką jie labiausiai mėgsta valgyti, ko labiausiai bijo ir pan.

Ir galiausiai kontrolinis klausimas, ką manote apie vaiko priežiūros atostogas. „Naujieji” tėčiai tokiam laikui su vaiku greičiausiai sakys „taip”, o „senieji”: „Ačiū, ne.” Požiūris į vaiko priežiūros atostogos – tai tas lakmuso popierėlis, kuris geriausiai parodo, kiek tavyje yra „naujojo” tėčio.

O naujasis vaidmuo patinka vyrams?

Patirtimi dalijasi du vyrai – Rapolas (28 m.), 2 m. Teresės tėtis iš Vilniaus, ir Karolis (29 m.), 1 m. 9 mėn. Linos tėtis, su šeima gyvenantis Stokholme.

Ir Rapolas, ir Karolis su savo dukterimis praleido nemažai laiko pirmaisiais jų gyvenimo metais, taigi, vaikų gyvenimo aktualijos jiems pažįstamos.

Rapolas: „Visiems vyrams turėtų būti privaloma kurį laiką pabūti su vaiku be saugaus moters (mamos) užnugario“

Kaip įsivaizduodavai tėčio vaidmenį, kol dar nebuvo Teresės?

Geriau žinojau, koks tėtis nenorėčiau būti – ogi toks, kuris vakare po darbo su vaiku pabendrauja 10 min., ir tiek.

Ar žinai, ką reiškia vaiko priežiūros atostogos?

Taip, „atostogavau” truputį daugiau nei metus nuo tada, kai Teresei suėjo trys mėnesiai. Per tą laiką dvi dienas per savaitę būdavau vienas su dukterimi (tik kartą per dieną nuvažiuodavome pas žmoną į darbą, kad ji pažindytų Teresę), o kitą laiką vaiko priežiūra dalydavomės perpus su žmona.

Tos kitos dienos būdavo lengvesnės, rasdavau laiko pomėgiams, mąstymui apie savo verslą ir konkretiems projektams. Tai buvo toks gana lengvas laikas, praktiškai tikros atostogos. Nors finansiškai kaip ir nuostolis, nes pinigų buvo išleista daugiau, negu gauta. Bet šiais laikais žmonės kažkodėl daro ir tokius dalykus, kurie tiesiogiai finansiškai neatsiperka.

Nesigaili?

Tikrai ne. Sakyčiau, kad visiems vyrams turėtų būti privaloma pabūti kurį laiką su vaiku, prisiimant patiems 100 proc. atsakomybės, o ne turėti patogią galimybę bet kada tą atsakomybę perleisti mamai ir „nusimuilinti”. Antraip susidaro toks užburtas ratas, nes prireikus mama per daug net nesvarstydama dėl vaiko pasiryžta atidėti savo poreikius. Tėtis tokiomis aplinkybėmis savo poreikius patenkins, lyg netyčia vaiko priežiūrą perleisdamas mamai. O tėvo laikas tik su vaiku – tai būdas savo kailiu patirti visą rutiną, gyventi vaiko gyvenimą nuo a iki z, ne tik apsiribojant kokiais nors smagiais, bet trumpalaikiais pramoginiais dalykais. Tada atsiveria akys ir pamatai, kad mamos, būdamos su vaikais, pavargsta ne mažiau negu „tikrame” darbe. Ir poilsis po darbo, pasirodo, reikalingas ne tik tau, bet abiem.

Kas atrodydavo sunkiausia būnant su Terese?

Atsiriboti nuo kitų dalykų. Pavyzdžiui, jai užsnūdus pradedi kažką kryptingai veikti, ieškoti informacijos, kurti, tačiau ji atsibunda ir staiga turi viską mesti.

Tai pati sunkiausia, bet ir turbūt prasmingiausia patirtis – išmokti palikti savo poreikius nuošalyje ir besąlygiškai gyventi kito gyvenimą. Net jei tai logiškai supranti ir tam savanoriškai pasiryžti, labai sunku su tuo susigyventi. Bet kai pavyksta, patiri nuostabių dalykų.

O ką maloniausia prisiminti iš to laiko?

Džiugina pats buvimas su vaiku, žinojimas, kad jam gerai, kad jis jaučiasi laimingas ir saugus, kai atsibudęs po miego pamato tave.

Kaip keičiasi bendravimas su dukterimi grįžus į darbus?

Teresei – beveik dveji. Dabar su ja būnu mažiau ir ji pasidarė daug labiau prisirišusi prie mamos negu anksčiau. Darbą ir tėvystę derinti sunku. Mano svajonė – vieną dieną per savaitę skirti vaikui, visą dieną pagyventi kartu su ja, „neiškristi” iš jos ritmo. Bet kol kas dar taip nepavyksta.

Kaip manai, kokią įtaką vaikui turi tėčio dėmesys ir jo skiriamas laikas?

Banali tiesa: tėtis atveria vaikui truputį kitokį pasaulį nei mama, su daugiau „eksperimentų”.

Karolis: „Laimei, žmona rodė geležinę kantrybę ir atlaidumą net kai kartą ar du vaikas į lauką išėjo be batų”

Ar įsivaizdavai, koks tėtis būsi, kol dar neturėjai Linos?

Prisipažinsiu, mažai mąsčiau apie tai, ką veikčiau su kūdikiu, kuris nekalba, nevaikšto, nežaidžia kompiuterinių žaidimų ir nediskutuoja apie individo laisvės ir visuomenės saugumo konfliktą. Įsivaizdavau save bendraujantį tik su didesniu vaiku.

Kokie tavo įspūdžiai iš laiko, praleisto su Lina iki metų amžiaus?

Nuo pat Linos gimimo su žmona stengiamės dalytis visais įmanomais tėvystės atspalviais – nemiga, stresu, sauskelnių keitimu, maisto ir namų ruoša… Vis dėlto vaiko priežiūros atostogos pasirodė kietesnis riešutėlis, negu tikėjausi. Iki tėvystės atostogų labai daug sprendimų patikėdavau žmonai, apie tai net nesusimąstydamas, tarkim, „Ar Lina tinkamai aprengta šiam orui?”, „Ar pakankamai pavalgė?”, „Ar šis kosulys dar nieko, o gal jau verta sunerimti?” Visada lengviau yra paklausti žmonos. Išėjus tėvystės atostogų viską teko spręsti pačiam ir mokytis iš klaidų. Laimei, žmona rodė geležinę kantrybę ir atlaidumą net kai kartą ar du vaikas į lauką išėjo be batų.

Kaip manai, kokią įtaką vaikui turi su tėčiu aktyviai leidžiamas laikas ir jo dėmesys?

Slapta viliuosi, kad augdama su žmonėmis, kurie vienas kitu rūpinasi ir padeda kiekviename žingsnyje, ji atitinkamai rinksis ir žmones, kurie sups ją ateityje.

Ar vaiko priežiūros „atostogos” tau suteikė laiko ir erdvės kokioms nors kitoms, su tėvyste nesusijusioms veikloms?

Pavydžiu žmonėms, kurie prižiūrėdami vaiką pirmaisiais metais sugeba nudirbti darbus arba užsiimti kūrybine veikla. Man šios „atostogos” buvo sunkesnės už darbą biure. Laisvu laiku norėjosi tik „atsijungti” su knyga rankose, bežiūrint filmą ar kitokia lengva pramoga.

Kaip, tavo akimis, skiriasi tėčių bendravimo su vaikais tradicijos Lietuvoje ir Švedijoje?
Per pastaruosius porą dešimtmečių ir Švedijoje tai tapo populiaru, nors vyresnės kartos atstovams tai ir keista. Tačiau švedų vyresnioji karta lankstesnė – net ir nebūtinai prijausdami naujovėms prie jų prisitaiko. Tai leidžia tėčiams, kurie to nori, daugiau laiko praleisti su vaikais, dirbti lanksčias valandas ir nebūtinai už tai paaukoti savo karjerą.

Iš asmeninės patirties

Mano pačios vyras išlaikė „naujojo” tėčio egzaminą: vaikų priežiūros atostogų išėjome kartu. Dabar jis pripažįsta, kad iki gimstant dvynėms jis turėjo naivių vizijų. Pavyzdžiui, kad „atostogos” bus puiki proga sutvarkyti niekad nepabaigiančius profesinius, studijų ir buities klausimus. Taip, tai buvo naivu, nes vaikų iššūkis pareikalavo beveik viso mūsų abiejų laiko ir daug jėgų, tačiau atlygis už šį pasiryžimą buvo dosnus – vaikai išsiugdė ypatingą ryšį su abiem tėvais. Ir būtent tėtis yra tas, kurio kantrybe, ištverme ir atsakomybe mergaitės abejoja mažiausiai.