Jei norite parašyti savąją gimdymo istoriją, laukiame jų el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Šiandien publikuojame Kristinos laišką, kuriame ji pasakoja apie grubų akušerės elgesį gimdymo metu. Praėjo metai po gimdymo, tačiau įspūdžiai neblėsta.
Nėštumo planavimas
Sveiki noriu papasakoti ir savo gimdymo istoriją. Su vyru negalėjome ilgai pastoti, jau kreipiausi pas ginekologę ir ji išrašė kažkokių tablečių, kurias turėjo išgerti vyras. Išgėrė, bet jam nuo jų buvo negera, pykino, svaigo galva jau po pirmos tabletės. Daugiau jis jų negėrė. Nusprendėm viską palikt likimui. Laikas ėjo, su vyru (dar tuo metu draugu) ėmėm labai pyktis, jau galvojome sukti skirtingais keliais, draugiškai. Bet nesulaukiau vasario mėnesinių, kadangi po intensyvaus bandymo pastoti savo ciklą žinojau kaip „Tėve mūsų”.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Ko nedėti ant Kalėdų stalo, jei auginate vaikus
Kurios žinomos šeimos jau papuošė Kalėdų eglę, o kuri jos išvis neturės
Tą pačią dieną nubėgau nusipirkau gal tris nėštumo testus. Parbėgus puoliau jį daryti, ir ne po dviejų, ne po trijų minučių, o iškart pasirodė ilgai lauktas atsakymas! Nežinojau, ar čia verk,t ar čia juoktis, ašaros iš džiaugsmo riedėjo upeliu. Tuo momentu draugui negalėjau skambinti, nes jis buvo darbe, prisėdau prie kompiuterio ieškojau draugių, kurioms galėčiau išliet savo džiaugsmą. Parašiau draugei Eglei, kuri jau trejus metus gyveno Vokietijoje. Negalėjau nusėdėti vietoje, vis vaikščiojau, vis žiūrėjau į testą, nusprendžiau pasidaryti antrą, jis tik patvirtino ankstesnį.
Laukiau nesulaukiau, kada galėsiu pasakyti draugui. Atėjus vakarui, nuslūgus mano emocijoms, džiaugsmingai telefonu (tuo metu jis buvo komandiruotėje Estijoje) pranešiau žinią būsimam tėveliui. Žinoma, džiaugsmo buvo daug, tuo pačiu negalėjome patikėti, kad tai pagaliau įvyko.
Vyrui grįžus, po savaitės mūsų nesutarimai nugrimzdo, atsirado daug džiaugsmo ir pirma mintis mums atėjusi buvo, jog viskas šiam gyvenime vyksta ne be reikalo. Kad šis angeliukas ant debesėlio laukė tinkamo momento. Nusprendėm, kol daktarai nepatvirtino nėštumo, niekam nesakyti. Šeimos gydytoja patarė palaukti, kol praeis 8 savaitės po paskutiniųjų mėnesinių ir tada registruotis ultragarso tyrimui.
Panika Palangoje
Einant šeštai savaitei nusprendėm nuvažiuoti į Palangą pasivaikščioti, kovo pirma savaitė buvo kaip niekada šilta ir saulėta. Tik įėjus į Gintaro muziejų pasijutau, kad kažkas ne taip. Nubėgus į tualetą pamačiau kraują. Išėjau krypuodama ir su ašarom, draugas susirūpinęs puolė klausti, kas nutiko. Aš puoliau pro duris nieko nesakydama, jis iš paskos. Lauke pradėjau rėkti, jog kraujuoju, kad skambintų bet kam, kas galėtu mus nuvežt į Klaipėdos gimdymo namus (tuo metu abu neturėjome teisių). Mintys šokinėjo, ašaros byrėjo. Protingiausia buvo sėsti į taksi, nei laukt kol kažkas atvažiuos iš Klaipėdos ir į ją parveš. Suradus taksi, taksistui tiesiog išrėkiau, kad vežtų į Klaipėdos gimdymo namus. Matyt, pamatęs mane ir išsigandusį draugą, suprato rimtumą. Klaipėdoje buvau po 10-ties minučių.
Priimamajame pildydamos dokumentus sesutės ramino, jog bus kaip bus, mažai tikimybės, liepė nenusiminti, nes esu jauna ir pan. Sulaukiau gydytojos. Jos atsakymas privertė širdį vėl plakti. Žirniukui viskas gerai. Buvome labai laimingi. Žinoma, visi sužinojo naujienas.
Nėštumas buvo lengvas, bėgant savaitėms augo svoris, pilvelis jau trečią mėnesį matėsi. Dirbau aktyviai, o ir nusprendėme susituokti, tad vestuvių planavimu nuo A iki Z užsiėmiau pati. Būdama 7-tą mėnesį nėščia, atšokau nuostabias vestuves. Laikas ėjo greit, bet tuo pat metu atrodė, kad dar visa amžinybė iki didžiosios dienos. Terminas buvo spalio 27 dieną.
Gimdymo pradžia
Jam atėjus, po apžiūros nusprendė, kad jei iki 11.04 neprasidės gimdymas, tą dieną atvažiuoti jau su daiktais. Kadangi vyras nespėjo išsilaikyti teisių, tai už mano nuvežimą į gimdymo namus buvo “atsakingi” šalia gyvenantys draugai Andrius ir Viktorija. Lapkričio pirmąją, penktadienio vakarą, juos pasikvietėme į svečius. Jiems tik įėjus, man labai sukietėjo pilvas, kažkokie keisti, neįprasti skausmai aplankė. Sėdėjom, plepėjom, vyrai gurkšnojo alų. O aš neįprastai sėdėjau kampe ir beveik tylėjau, tik staiga pašokau su šypsena veide ir vyrams pasakiau, kad tikriausiai ryt teks važiuoti. Geranoriškai pasijuokėm iš manęs, kad niekada taip ir nepagimdysiu, anksti baigėm vakarą.
Pabudau 5 ryto nuo keisto maudimo. Nuėjau iškart po šiltu dušu, jis man padėdavo apmalšint nugaros skausmus, nes priaugus 23 kg dažnai ją skaudėdavo. Bet šį karta man nepadėjo. Nuėjau žadinti vyrą. Jis pašoko iš lovos ir nepatikėjęs, kad jau, vėl atsigulė toliau parpt. Pagaliau pažadinus ir įtikinus, kad jau važiuojam, paskambinom draugui, kad atvažiuotų. Jau 6.30 buvome gimdymo namų priimamajame. 7 ryte užfiksuotas atvykimas su 3 cm atsivėrimu. Liko tik laukti.
8 val pasikeitė pamainos. Ėjo laikas ir kažkur 12 val prasidėjo “vakarėlis”. Paguldė, prijungė toniukus skaičiuoti. Prasidėjo skausmai tokie, kad atrodė, net galvot nebegaliu, įsikibdavau į lovą ir rėkdavau. Vyras bandė siūlyt pagalbą, bet liepiau akyse nesirodyti. Pasikviečiau akušerę ir maldavau epidūrinio nuskausminimo. Gimdos kaklelio atsivėrimas buvo dar tik 5 cm. Leidus anesteziologui, pagaliau gavau „epidūrą”. Atgavau veido spalvą, jau jaučiausi išsekus. 15 val jau buvo 9 cm, mane pasodino stačiai, kojas prie savęs ir prieš išeinant pasakė, kad pašaukti, kai norėsis „kakoti”.
Baigusi darbą akušere atsisveikindama tarė: „Dar tokios blogos gimdyvės gyvenime neturėjau”.Kristina
Tas pasakymas man nepatiko. Kadangi gimdžiau pirmą kartą, tai kaskart, kai man atrodė, kad „jau”, liepdavau vyrui kviesti ją, taip jai teko vaikščioti gal 4-5 kartus. Tas jai nelabai patiko. Ji man sako: „Kai tik jausi sąrėmį, įkvėpk ir stumk. Vis man nepavykdavo, tai kojas glaudžiau ir iki galo nestūmiau. Akušerė jau pradėjo nervintis. Vyras šalia laiko mano ranką. sulaukus kito sąrėmio, akušerė tik šaukė: „KAKOK, KAKOK, KĄ, NEMOKI KAKOT, PARODYK, KAIP MOKI KAKOT!”. Po trečio nevykusio stūmimo, vaiko širdutės tonai ėmė retėti, aš išsigandusi sakau akušerei, kad man nepavyksta, apatinė dalis lyg akmuo, o kūną esu atpalaidavusi. Nepatenkintu veidu išėjo pasikviesti kitos akušerės. Vyras laikė už vienos, atėjusi akušerė – už kitos kojos, ir sulaukus sąrėmio liepė stumti. Visą laiką akušerė nesustodama šaukė: „KAKOK, KAKOK, KAKOK”. Viskas vyko labai lėtai, dar labiau suretėjus vaiko širdies tonams, akušerė pradėjo šaukti, kad žudau vaiką, išvadino mane mažvaike ir jei nestumsiu, kaip reikia, vaikas uždus. Tuo metu galvojau, kad jai gerai trinktelėčiau.
Pradėjau panikuoti. Kirpo. Po kelių minučių, 16.11 gimė sūnus Gabrielius 3550 g ir 53 cm.
Pagimdžiusi puoliau isteriškai, balsu verkti. Manęs paklausė, ar noriu vaiko ant krūtinės, bet tiek verkiau, kad nenorėjau. Akušerė naujai iškeptam tėčiui liepė eit įamžinti mūsų pirmagimį, o manęs dar laukė siuvimas. Kai sūnelį pasvėrė, pamatavo, nurimau. Padėjus vaikutį man ant krūtinės dar labiau nurimau. Baigusi darbą akušere atsisveikindama tarė: „Dar tokios blogos gimdyvės gyvenime neturėjau”.
Nėra jėgų pasirūpinti vaiku
Tiek buvau išsekusi ir nuvargusi, kad tuo metu nerūpėjo, ką ji sako. Netekau labai daug kraujo, galva svaigo nors truputį atsisėdus. Pogimdyminiame skyriuje po poros valandų liepė stotis ir vaikščioti, kad greičiau viskas pasišalintų. Atsistojimas man buvo lyg didžiausias žygdarbis. Verkiau visą laiką. Nuo palatos iki tualeto buvo netoli, bet nepriėjus ėmė svaigti galva, gerai, kad vyras spėjo sugriebti. Atbėgus seselėms, pusiau apalpusią mane vėl paguldė. Mano būsena buvo tokia, kad net negalėjau vaiko normaliai nulaikyti. O tuo metu mano vyras išgyveno labai daug pirmų kartų. Aš juo labai didžiuojuosi. Jis kruopščiai mokėsi, kaip reikia elgtis su mažyliu, rūpinosi manim. Vedžiojo, kėlė iš ir į lovą, keitė kruvinas pogimdyvines sauskelnes, vedė į dušą ir padėdavo apsipraust. Pirmąją parą net nesudėjau akių, nes tik užsimerkus matydavau gimdymo akimirkas, o ir skausmas intensyvėjo. Buvau pasimetusi jausmuose. Ir džiaugsmas, ir skausmas, ir palaima matyti savo kūdikį.
Antra para buvo šiek tiek lengvesnė emociškai, bet iš lovos pakilt dar nelabai galėjau, nors daktarai ir liepė. Šaunuolis vyras be miego beveik tris paras mumis rūpinosi besąlygiškai. Po 24 valandų sulaukus leidimo galėjome važiuoti namo. Eiti galėjau tik vėžlio žingsneliais, mašinoj gulėjau, o laiptais lipau šonu. Visur gerai, bet namuose geriausia. Vyras skubiai paklojo lovą, mane perrengęs paguldė. Visą laiką verkiau, nes skausmas buvo siaubingas, o ir be to, graužė širdį, kad negaliu pasirūpinti sūneliu. Vyras sukosi kaip vijurkas, nors akys išdavė begalinį nuovargį. Buvo dar viena diena begalinių skausmų ir nemigos. Kitą diena kruvinom ašarom skambinau savo šeimos daktarei, kad nebegaliu tvert ir negaliu net pajudėt. Liepė nusipirkt žvakučių, kurios tikrai padėjo apmalšinti skausmą ir pagaliau galėjau pamiegoti. Kitą dieną atėjus daktarei apžiūrėti mažylį ir užpildyti knygutę, paėmė mano kraują ištirti. Atsakymas – mažakraujystė. Savaitė laiko kiekvieną naktį sapnavau gimdymą, savaitė laiko nejaučiau palaimos tapus mama, tik po trijų- keturių savaičių galėjau normaliai vaikščioti ir naudotis tualetu.
O kai reikėjo apsilankyti pas ginekologę profilaktiškai, atsisėdus ant „lėktuvo” verkiau.
2014-11-02 mano sūneliui suėjo metai. Tą dieną prieš metus atsimenu taip, lyg ji būtų buvusi vakar. Labai norim antro vaikučio, norėčiau mažo amžiaus skirtumo, bet po tokių kančių ne tik bijau profilaktiškų apsilankymų pas ginekologę, bet ir apie gimdymą negaliu net pagalvoti, kūnas nueina pagaugais, ima krėsti drebulys. O aš žinau, kad dar ten viršui vienas angeliukas laukia to tinkamo laiko.
Kristina