Jeigu norite su mūsų portalo skaitytojais pasidalinti savo didžiausiu įvykiu – gimdymo istorija – rašykite mums el.paštu tavovaikas@delfi.lt. Šiandien publikuojame Živilės laišką.
Baltas pavydas
Skaitau “lengvas” gimdymo istorijas ir pati savęs vis klausiu: „Baikit, negi rimtai taip..?” Pavydo, kaip dera lietuvei, tikrai pajuntu, bet baltojo. Nesiskundžiu, laimingai pagimdžiau ir gyvenam toliau. Tačiau kartoti nenoriu. Kol kas.
Nėštumas buvo kažkas nerealaus, dėmesys, grožis, lepinimasis buvo tai, ko norėjau tuo metu. Esu smulkaus sudėjimo, tempimo ir nuovargio jutau nemažai, teko pagulėti ir ligoninėje dėl gresiančio persileidimo. Bet gimdyti nebijojau, ramiai vaikščiojau ir net patiko būti nėščiai. Nors ir amžinai!
Gydytojas vis erzindavo – nė viena nebuvo amžinai nėščia, gimdysi. Nemelavo.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Fotografė Indrė: įamžinti penkių dienų naujagimiai atrodo ypatingai
Gimdymo namuose sukeitė kūdikius: drama tęsiasi
Skatinimas ir nuskausminimas
Pernešiojau 10 dienų, mažajam irgi tiko sąlygos, tad teko skatinti. Tad susiruošti galėjau kiek tinkama. Ir sekmadienio popietę iš patologinio skyriaus perkėlė į gimdyklą. Nuleido vandenis, paskyrė skatinamuosius ir prasidėjo.
Skausmo bijau kaip velnias kryžiaus, tad epidūrą ėmiau vos paklausta, ar jo noriu. Smerkit nesmerkusios, ėmiau ir kartočiau, nors tai ir pakišo man koją. Gydytojai laukė gražaus gimdymo, man, deja, gražumu ir iš tolo nekvepėjo. Na ką, nuskausminamieji numušė skatinamuosius, per lėtai vyko procesas. Vėl gavau skatinamųjų. Kai šie pradėjo veiklą, epidūro pirmoji dozė baigėsi, pradėjo antrą.
Praėjus 10 valandų, gydytojai nusprendė ilgiau nelaukti ir liepė pradėti stumti. Taigi, 2 valanda nakties, nuo streso nei žodžio suregzti negaliu, nugulėjau vieną šoną ir įkvėpti oro negalėjau, to pasekmė – visiškai nesisekė stumti. Įsivaizduojat? Nesugebėjau, nemokėjau net stumti.
Gydytojas „apšalęs” liko, kad iš gražaus nėštumo išėjo negražus gimdymas. Atvirai sakant, meldžiausi mintyse tiek nuoširdžiai, kaip niekad nieko gyvenime nedariau. Po pusvalandžio jau keikiausi mintyse ir galvojau: „Darykit ką norit, aš negaliu”. Gydytojas tą suprato ir nežinia iš kur dar sugebėjo mane įkvėpti.
Laiminga pabaiga
Staiga akušerė atsilošė – vaiko virkštelė apsisukusi aplink kaklą ir aplink petį. „Kaip jį traukti?”, – klausia gydytojo. Mmm??? Kaip tai kaip? Aš nesuprantu, man baisu.
Gydytojas iškviečia daugiau seselių, liepia jungti aparatą. Kokį aparatą? Kas vyksta? Bet niekas man neaiškina. Nieko daugiau. Tegirdžiu žodį „Žirkles”. Paskutinis daktaro liepimas stumti, ir 2.49 mažius čia! Tik tyli… Nesupratau, kur mano vaiko riksmas? Kas vyksta? Jį neša į kitą pusę nuo manęs. Tas laikas – 10, 20 ar 60 sekundžių – ilgiausias, tyliausias, baisiausias ir vienintelis faktas, dėl ko daugiau gimdyti aš tiesiog nenoriu. Nuoširdžiai nenoriu. Ir išgirdau savo angelą… Pagaliau!
Tas mažas šikniukas, tiek suteikęs emocijų per 9 mėnesius įsčiose ir 13 val gimdykloje, jau guli ant mano kūno! Buvau – ir esu – devintam danguj. Dėkoju kasdien Dievui už jį, kad jo nepasiėmė.
Tokia mano ta gimdymo istorija. Tikiu, nėra ji tokia išskirtinė. Bet nuo gimdymo ir supratau: aš – mama; aš – milijonas “kodėl” ir milijonas vienas “todėl, kad…”
