Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Ingridai.
Savo gimdymo istoriją pasakoju ne norėdama pasigirti savo vyru, o tiesiog didžiuodamasi juo. Jis nuostabus, švelnus, ištvermingas, jis toks, į kurį galiu aklai atsiremti. Tikiu, kad daugelis moterų galėtų pakartoti mano žodžius.
Vaikelio planavimas
Savo vaikelį planavome ilgai – ištisus metus. Jau buvome praradę viltį, kreipėmės į gydytojus, kurie patarė pirmiausia vyrui išsitirti dėl vaisingumo. Tačiau to neprireikė, greitai mus aplankė gera žinia – aš laukiuosi! Tai buvo Kūčių rytas. Pasidariusi nėštumo testą parbėgau pas vyrą į lovą ir vos sulaikiau šypseną. Jis atspėjo – būsim tėvai!
Ankstyvą Kalėdų rytą nuvykusi į bažnyčią dėkojau Dievui, kad pagaliau įvyko stebuklas. Be galo troškau būti mama, o mintis, kad tai bus jau po 9 mėnesių, tiesiog jaudino. Vyras degė noru šia žinia pasidalinti su artimaisiais, ir aš neprieštaravau. Taigi, Kalėdų vakarą šia naujiena jau džiaugėsi ir mano tėvai bei seneliai.
Nėštumo vargai ir džiaugsmai
Nėštumas buvo be galo sunkus: pykinimai, vėmimas, galvos skausmai, rėmuo… Negalėjau net įsivaizduoti, kad vaikelio laukimas ne tik džiugus, bet ir skausmingas etapas. Pykino ištisą dieną, gerai jaučiausi tik atsibudus ryte, kai dar gulėdavau lovoj. Beveik nieko nevalgiau, nes visas suvalgytas maistas tuoj pat kildavo atgal. Ir taip jaučiausi ištisus 5 mėnesius… Po to prasidėjo siaubingi galvos skausmai, dar vėliau kankino rėmuo. Ir taip visą nėštumą vieną negalavimą keitė kitas. Todėl negalėjau mėgautis vaikelio laukimu taip, kaip norėjau.
Iki gimdymo likus 2 mėnesiams, vyras išvyko į užsienį padirbėti. Atgalinį bilietą turėjo tik rugpjūčio 18 dienai. Jaudinausi, kad pagimdysiu jam dar nespėjus grįžti. Vis dėlto vyras spėjo sugrįžti. Dar juokavau, kad jam grįžus reiktų 2 ar 3 dienas pailsėti po darbų, o tada jau galėčiau gimdyt. Taip ir nutiko! Tą lemtingą rugpjūčio 21-ąją mano mažylis pradėjo belstis į pasaulį. Taip, tai buvo berniukas (apie vaiko lytį sužinojau septintame nėštumo mėnesyje, kai gydytoja 100 procentų garantavo, kad turėsime sūnų).
Tą naktį užmigau vidurnaktį ir po poros valandų pabudau kankinama skausmų. Dar nesupratau kas vyksta, tiesiog maudė pilvo apačią. Raičiausi kaip kirmėlė, vis laksčiau ir laksčiau į tualetą, o stiprėjant skausmams suvokiau, kad vis dėlto tuoj teks važiuot į ligoninę. Nuėjau prie lango ir pažiūrėjus į pilnatį suvokiau, kad šiandien susitiksiu su savo mažyliu..
Sąrėmiai nebuvo reguliarūs, kartojosi tai kas 5, kas 7 ar vėl kas 4 minutes. Nebegalėjau kentėti. Nusprendėme nieko nebelaukti ir vykti į ligoninę. 6 val ryto mus pasitiko apsimiegojęs gimdymo skyriaus personalas. Tikėjausi, kad mane apžiūrėjusi gydytoja praneš, jog gimdos kaklelis jau atsivėręs bent kelis centimetrus, bet… tai buvo pati pradžia, nes gimdos kaklelis dar tik tiesinosi. Viskas dar tik priešaky!
Gimdymas prasideda
Po pirmosios apžiūros ir begalės klausimų apie mane ir pirmąjį mano nėštumą, mus su vyru palydėjo į gimdymo palatą. Taip, vyras dalyvavo gimdyme, nors kalbėta apie tai buvo labai mažai. Aš išreiškiau savo norą, kad norėčiau, jog jis būtų šalia (nors šimtu procentų pati tuo nebuvau tikra), bet sprendimo, kad taip ir bus, mes nepriėmėme. Viskas į vyko savaime.
Tik gimdyme dalyvavę vyrai skausmingą ir ne itin gražų kūdikio atėjimą į šį pasaulį priima kaip savaime suprantamą dalyką, ir visa tai, kas gimdymo metu darosi su moters kūnu, jiems nėra nemalonu ir atgrasu. Priešingai – taip jie dar labiau priartėja prie savo moters.Ingrida
8 val ryto pasikeitė pamaina. Sužinojau, kad gimdyti man padės gydytoja, nepasižyminti švelnumu ir gera reputacija. Išsigandau, bet vyras mane nuramino. Skausmas vis stiprėjo, o jis vis davė man vandens, kad atsigaučiau. Akušerė primygtinai ragino ne gulėti, o kuo daugiau vaikščiot arba sėdėti ant basono ar gimnastikos kamuolio, esą taip greičiau vaiko galvytė įsitaisys į reikiamą padėtį ir greičiau pagimdysiu. Taip ir dariau, stengiausi iš visų jėgų, nors skausmas buvo didžiulis ir jį lengviau buvo iškęsti gulint.
Didžiąją sąrėmių dalį praleidau sėdėdama ant gimnastikos kamuolio. Buvau tokia pavargusi, kad tarp sąrėmių užmigdavau ir krisdavau žemyn. Vyras mane prilaikydavo, nes visad buvo šalia ir masažavo man nugarą. Buvo daug lengviau, nes tai labai padėjo atsipalaiduoti sąrėmių metu.
Nustebau savo vyro drąsa, jis nesėdėjo šalia manęs įsispraudęs į kampelį didelėmis baimės akimis, o drąsiai ir ryžtingai vaikščiojo po visą gimdyklą, padėjo akušerei pasirūpinti higiena ir palaikė mane viso gimdymo metu: glostė plaukus, masažavo nugarą, ramino. Tik gydytojai tikrinant, kiek atsivėrė gimda, būdavo išprašytas į koridorių.
Vyras nukerpa virkštelę
Išprašytas buvo ir paskutinės apžiūros metu. Gimda visiškai atsivėrusi. Nuspręsta – gimdysiu! Be akušerės ir gydytojos į gimdyklą atlėkė ir skyriaus vedėja, neonatologė, valytoja. Bet mano vyro niekas nebeįleido. Išgirdęs gydytojų riksmus ir supratęs, kad mažylis jau pradės kelionę į šį pasaulį, pasiprašė įleidžiamas, bet gydytoja jam liepė stovėti už durų. Pirmas stūmimas – skausmas nepakeliamas. Vyras vėl veržiasi į palatą, bet jo vėl niekas neįleidžia. Tuomet griežtai pareiškė tuoj įeisiąs. Niekas į jį nekreipė dėmesio, tik skyriaus vedėja pagaliau leido jam įeiti. Pamatęs mane visą pamėlusią išsigando, liepė kvėpuot. Gydytoja riktelėjo, kad šis nevadovautų, bet po to suprato, kad jis tik nori man padėti.
Antras stūmimas – iš vieno šono jau mano vyras, iš kito – gydytoja, lenkia mano galvą prie krūtinės, o kojas spaudžia link galvos. Abu man padeda. Keturi stūmimai, 10 minučių, ir mano mažiukas jau guli ant mano krūtinės. Guliu visa išsekusi, bet pakylėta euforijos. Šiam jausmui žodžių nėra, tik širdis spurda krūtinėj kupina laimės. Žiūrim su vyru vienas kitam į akis ir džiaugiamės, kad susitikimas jau įvyko.
Vyras nukerpa mūsų sūnui virkštelę ir pilnomis laimės akimis tiesiog skrajoja po visą gimdyklą. Ir nė kiek neišsigando to kraujo klano, tarpvietės kirpimo ir siuvimo, gleivėtos placentos užgimimo ir kitų, nemalonių akiai, vaizdų. Maža to, pirmosiomis dienomis ligoninėje jis pasirūpino mūsų mažyliu: keitė vystyklus, rengė, sūpavo, nes aš vos galėjau atsikelti iš lovos. Stebėjausi jo drąsa ir tuo pat metu didžiavausi, kad gyvenime jį sutikau būtent aš.
Tik gimdyme dalyvavę vyrai skausmingą ir ne itin gražų kūdikio atėjimą į šį pasaulį priima kaip savaime suprantamą dalyką, ir visa tai, kas gimdymo metu darosi su moters kūnu, jiems nėra nemalonu ir atgrasu. Priešingai – taip jie dar labiau priartėja prie savo moters.
Ingrida
Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo “TAVO VAIKAS” prenumeratą.
