Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Odetai.
Visą nėštumą tikėjausi pagimdyti bent savaite anksčiau…
Kiekvieną dieną, belaukdama ateinant naujos gyvybės į mūsų šeimą, tikėjausi, jog pagimdysiu bent gera savaite anksčiau. Nustatytas terminas turėjo būti balandžio 27 diena, tačiau mano mažylis atėjo į šį pasaulį net gegužės 15 dieną.
Einant į pabaigą nėštumui, jaučiausi labai stora, buvau priaugusi virš 20 kilogramų (pusė liko ir dabar.) Likus porai savaičių iki nustatyto termino, pradėjau dažniau lankytis pas gydytoją,čia vis išgirsdavau viltį teikiančius žodžius, kad galbūt šiandien jau TOJI diena. Tačiau kiekvienas apsilankymas vis nusitęsdavo iki kito apsilankymo, ir pokyčių nebuvo.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Interviu su lietuve, žinančia, kaip iš kūdikio išauginti genijų
Gimdyvei atlikę cezario pjūvį, nerado naujagimio
Paruošiamieji sąrėmiai būdavo beveik kiekvieną vakarą likus porai savaičių iki nustatyto termino. Skausmai buvo nestiprūs, tad nekėlė įtarimo, laukiau kažko dar baisiau.
Atėjus nustatytui terminui, po apžiūros pas gydytoją, buvau nusiųsta į dienos stacionarą, kur nuo 8 ryto iki 5 vakaro turėjau pragulėti stebima daktarų, tik nakčiai buvau paleidžiama namo, ir tai truko apie savaitę. Daktarai sakydavo, kad viskas normalu, kūdikėliui viskas gerai, vandenukai skaidrūs – ramino mane, kad belieka tik laukti.
Laukiau ir raminau save, kad matyt taip turi būti, juk kiekvieną dieną apžiūri, paklauso kūdikėlio tonusus. Laukimas labai prailgo. Baigiantis savaitei, vakare grįžus namo, užėjo lyg ir stipresni skausmai, tad su vyru nuvažiavome į priėmimą. Po apžiūros gydytoja pasakė, jog viskas gerai, tai tik paruošiamieji sąrėmiai, nieko rimto, galiu vykti namo. Nusivylę grįžom namo, niekaip nesupratau, kodėl viskas trunka taip ilgai, juk visą nėštumą tikėjausi bent savaite pagimdyti anksčiau.
Po savaitės dienos stacionare gydytoja pasakė, kad guldo mane į ligoninę rimtesniam stebėjimui. Na, ką gi, laukiame toliau. Prailgo dienos ir naktys, buvo labai nuostabus pavasaris, karšta ir gražu. O aš su didžiausiu nekantrumu laukiau ateinant į šį pasaulį mažojo mūsų stebuklo. Įpusėjus savaitei, naktimis pradėjo kankinti baisūs skausmai, daktarai ramino, kad tai tik paruošiamieji sąrėmiai, vis dar nieko rimto.
Palatos draugės jau seniai pagimdė, o kada gi mano eilė?
Ėmiau prašyti, kad kažką darytų, tas laukimas ėmė nervinti, pradėjau stresuoti, ar viskas gerai. Tačiau gydytoja ramino, siūlė palaukti, nes sveikiausia, kai vaikiukai į šį pasaulį ateina neskatinti medikų.
Buvo sekmadienis, gegužės 12 -oji, kai šalia paguldė moterį. Įsidėmėjo, kad ji buvo labai energinga. Jai terminas buvo 15 dieną, tačiau vaikelis buvo sėdmenine pirmeiga, operacija – neišvengiama. Ji buvo užsibrėžusi tikslą būti išoperuota 13 dieną, juk tokia graži data 2013-05-13. Mintyse pagalvojau, gal maniškiui skirta diena yra kaip tik 15 -oji, patiko man tie skaičiai.
Mano nervinė būsena buvo prasta: visi skambino, rašė, klausdami, ar aš jau mama, tačiau mano atsakymas buvo NE. Trečiadienio rytą, 15 dieną, gydytoja iš pat ankstaus ryto mane apžiūrėjo.Viskas gerai, tačiau ji sakė, kad laikas imtis kažkokių veiksmų, o kol kas pasiūlė eiti į palatą. Paskambinusi vyrui pasakiau, kad šiandien jau „kažką” darys, nes viskas užtruko per ilgai.
Pusryčiai. Kažkas ne taip. Nesivalgo. Buvau nusiųsta užrašyti vaikelio tonų. Viskas gerai.Grįžusi į palatą pasijaučiau tikrai ne kaip, prasidėjo skausmai, iš pradžių kas 5 minutes, vėliau dažnėjo iki 3. Pasakiusi daktarei apie skausmus, buvau nusiųsta patikrinimui, ir štai – vandenys pažaliavę, skubiai į gimdyklą. Vandenis nuleido, beliko laukti, kada gimdos kaklelis atsivers 10 cm, ir aš pagimdysiu.
Ištvėriau skausmus, pagaliau gimdos kaklelis atsidaręs,kiek reikia, belieka tik pagimdyti. Tačiau po kelių mėginimų gydytoja mato, jog vaikelis per didelis pagal mano klubus, pati neišgimdysiu. Mane skubiai operavo.
Pabudusi po operacijos, supratau, kad pagimdžiau ne pati.
O kur mano kūdikėlis, ar viskas gerai? Apsiverkiau. Buvau nuraminta, kad viskas gerai, nėra ko graužtis, kad pagimdžiau ne pati.
Palatoje manęs jau laukė mano šeima. Štai ir mano taip lauktasis kūdikėlis – gražesnio pasaulyje nebuvau mačiusi. Paimti jo dar negalėjau, po operacijos per silpna buvau, tačiau jaučiausi pati laimingiausia pasaulyje, tapusi mama.
Supratau, kad nereikia tikėtis to, ko nežinai, kaip bus. Tiesiog reikia laukti, ir viskas susitvarkys savaime. Kam anksčiau, o kam 2 su puse savaitės vėliau.
Odeta
Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
