Mamos Sandros gimdymo istorija prasidėjo dar prieš pastojant, kai ji išgirdo diagnozę „endometriozė“. Negana to, vieną nėštumo dieną ji išgirdo ir kitą diagnozę – „preeklampsija“.
Mano mergytė saldžiai miega, tad turiu minutėlę parašyti.
Jau praėjo 5 mėnesiai, laikas skriete skrieja, kai namie auga mažoji Liepa.
Kai daktarė pasakė jog man endometriozė ir turiu rinktis arba gydomės, arba bandome pastoti, buvo baisu… Po vestuvių buvo praėję vieneri metai, bet kalbant apie vaikus, atrodė, dar ne laikas, ne dabar.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Papasakok savo gimdymo istoriją ir laimėk dovanėlę.
Nėštumo metu vieną dieną man buvo paskirta eilinė patikra, tarp mamų mes ją vadiname TA (techninė apžiūra). Jau keletą mėnesių mane kankino nuolatinis galvos skausmas, kojų patinimas, nuolatinis troškulys, regėjimo pablogėjimas. Tą dieną ir akies kampelis įtrūko…
Keliaujant į autobusų stotelę, paslydau.. . Prakeikiau žiemą ..
Prie kabineto pralaukiau valandą.
Silpna…
Kaip man silpna…
Įėjus matuoja kraujo spaudimą.
– Kaip jaučiatės?
-Silpna.
-Ir turėtų būti, juk spaudimas 160/140 .
Medikė pradeda rėkti ant manęs, kodėl aš namuose neturiu kraujospūdžio matuoklio.
Toliau tikrina šlapimo tyrimą…
Baltymo – 3..
Vėl rėkia.
Toliau viskas kaip per sapną…
Liepia gultis… Tikrina, ar plaka vaiko širdis.
Išrašo siuntimą į ligoninę. Su prierašu: sunku preeklampsijos forma.
Mano smakras jau virpa…
Juk aš sakydavau ir anksčiau, kad man negerai. Atsakydavo, kad viskas normalu. NORMALU. Girdėjau tai visą nėštumo laiką, iki dabar dar purto išgirdus šį žodį.
Lekiu į Antakalnyje esančius gimdymo namus…
Paskambinu vyrui.
-Labas , rink krepšius, šiandien gimdysiu. Man preeklampsija. Bijau… Labai bijau.
-Kas, kur????
Toliau laukimas truko apie geras dvi valandas: tai klauso vaisiaus širdies tonų, tai stebi per echoskopiją, tai klausinėja visko.
Vėl tikrina šlapimą ir kraują…
Ateina gydytojas.
-Laba diena, jūs šiandien gimdysite. Kaklelis atsivėręs tik 2 cm. Minkštiname kaklelį, leidžiame epidūrinę nejautrą (kad spaudimas nekiltų toliau). Jeigu nepagimdote per parą, tuomet darome cezario pjūvio operaciją.
Drebu kaip epušės lapas.
Po vaistų prasideda sąrėmiai. Ojej…
Skauda..
Bet ne tai svarbu. Svarbiausia, kad tik mano mažytė būtų sveika ir neliktų be manęs.
Aš jau gimdykloje. Iš darbo atskuba vyras, laiko už rankos, išsigandęs, kartoja, kaip mane myli… Kad viskas bus gerai.
Mintyse meldžiu visų, ko tik įmanoma.
Kad tik mano Liepai viskas būtų gerai.
6 val. ir 29 min. dukrytė jau ant mano krūtinės…
38 savaičių.
9-10 balų. Aš laiminga.
Išgirstu gydytoją sakant vyrui:
-Galite vykti namo, jūsų žmona keliaus į reanimaciją, jos tyrimai blogi. Rasta baltymo, kepenų fermentai pakitę, inkstų veikla sutrikus. Stebėsime, ar neprasidės traukuliai , nes jiems atsiradus galima net koma…
O, siaube.
Ne taip įsivaizdavau dukrytės gimimą, galvojau, kad pirmą naktį praleisime visi trise.
Ryte vizitacija, o mano kraujospūdis, kraujo bei šlapimo rezultatai ne mano naudai. Guliu ir verkiu.
Aplanko vyras.
Pasakoja, kad lankė mūsų mergytę naujagimių skyriuje.
Ir vėl verkiu…
Po dar vienos paros pagaliau mane paleidžia iš reanimacijos, nors šlapime baltymo vis dar 0,75.
Susitinku su savo mažąja.
Ji – tobula.
Ir mano nuostabai vos prisiglaudus prie krūtinės, bėga pienelis.
Liepa iki šiol džiaugiasi mano pieneliu.
Taigi, sausio 31 -oji ne tik mano Liepos gimtadienis , bet ir mano.
Tą dieną daug kas meldėsi už mus. Gal visgi angelai sargai egzistuoja?..
Liepos mama
