Sako, kad nuo svajonės iki realybės tik vienas žingsnis, tačiau mums to žingsnio teko laukti pusę metų. Septintojo planavimo ciklo pabaigoje nėštumo teste nedrąsiai pradėjo rodytis rausva antra juostelė. Laukiau to momento, tačiau sulaukus, išriedėjo išdavikė ašara, pagalvojus, kad dabar kardinaliai keisis mūsų gyvenimas.
Nėštumo metu skraidžiau kaip ant sparnų.
Vaikutis apie save pranešdavo tik augančiu pilvuku, vėliau – judesiukais, nei pykinimas kamavo, nei ligoninėj teko gulėt. Tik labai bijojau gimdyti. Na, kadangi dar norėjosi pasidžiaugt nėštumu, baimę atidėjau birželiui.
Sausio pradžioje, po vizito pas genetikę sužinojau, kad laukiam berniuko. Nuo gegužės pradėjom kaupti kraitelį ir laukėm, laukėm, laukėm…
TAIP PAT SKAITYKITE:
Papasakok savo gimdymo istoriją ir laimėk dovanėlę!
Atėjo birželis. Mane lyg kažkas pakeitė. Baimė kažkur dingo.
Mėnesio pradžioje dalyvavau fotosesijoje, vėliau irgi daug vaikščiojau netoli namų, ir buvau tikra, jog mano vaikas liepos nesulauks, nes berniukas (turiu brolį, jis gimęs keliom dienom anksčiau).
Birželio 28 po pietų pajutau, kad kažkas ne taip. Pajutau, kad šiek tiek nutekėjo vaisiaus vandenų. Pasisakiau vyrui. Jis pažadėjo į ligoninę nuvežti kitą vakarą. Aš vistiek susikroviau daiktus į ligoninę. Vakare išėjom pasivaikščiot. Grįžtant mane kažko nupurtė. Pamačiau pražydusias liepas. Supratau, kad laukti liko nedaug… Naktį miegojau normaliai.
Birželio 29 ryte vyrui pasakiau, jog darbe perspėtų bendradarbius, kad jis bet kada gali būti iškviestas į gimdymą. Laukti reikėjo nedaug, nes jau apie pietus pajutau, kad į WC einu kas 5-10 min. Viską atraportavau vieno mamų forumo, kuriame dalyvavau, panoms. „Gal buvai pas ginekologę?” – paklausė viena. Na, na, galvoju, kol užsirašysiu, kol nueisiu… Tačiau net nepajutau, kaip pradėjau rinkti nėštumą prižiūrėjusios ginekologės numerį. Pasakiau visus požymius, o ji ramiu balsu patarė važiuoti dabar, nelaukti vakaro. Sumišau. Juk viena namie… ir… man juk neskauda.
Pasiskambinau vyrui, paaiškinau situaciją. Pažadėjo būti po valandos. Per tą laiką aš pavalgiau, baigiau krautis krepšį į ligoninę, apsirengiau ir vėl nuėjau į forumą. Nes man juk neskauda.
Grįžo vyras. Susikrovę daiktus į mašiną išvykome.
Vyras dar paprašė trumpam užsukti pas klientą. Sutikau, nes pakeliui, ir man juk neskauda. Artėjant prie ligoninės pasidarė baisoka, bet pagalvojau, kad aš juk pirmą kartą, ir nežinau, kaip ten skaudės.
Ligoninėje mus pasitiko mano nėštumą prižiūrėjusios gydytojos padėjėja slauytoja, kas mus labai maloniai nustebino. Ji užpildė dokumentus, nusivedė matuoti toniukų bei sąrėmių. Jau po visko ji parodė, kad keliose vietose rodo sąrėmiukus. Hm… „Bet man juk neskauda“, – pasakiau, – „O turėtų”, – nustebusi pasakė ji man.
Taip pat paklausė, ar tarsiuosi su nėštumą stebėjusia gydytoja, ar gimdysiu pas bet ką. Bandžiau tartis, bet kadangi gydytoja jau baigė savo darbą, tai tik atėjo palinkėti mums sėkmės. Tada mano kūną persmelkė mintis: „pas bet ką, tik ne pas vyrą”…
Dokumentus pabaigė tvarkyti kitas gydytojas (likimo ironija, vyras!), kuris ir nusivedė kaklelio apžiūrai. 5 cm, konstatavo jis. Kiek???
Hm, 5 cm, tai juk pusė darbo, o man juk dar neskauda…
Po šios procedūros pakilome į gimdyklą. Buvau rami, juk man neskauda, be to, laukė nauji pojūčiai, po kurių jau būsim trise.
Mane paguldė, prijungė aparačiukus, su vyru šnekėjom, juokavom. Vyras būsimosioms močiutėms pranešė naujienas. Labiausiai nustebo vyro mama. „Kaip tai ligoninėj? Kaip tai ant stalo? Juk girdžiu jos balsą, ji dar kalba!” Aišku, ko gi man nekalbėt? Man juk neskauda.
Atėjo gydytojas (likimo ironija, vėl vyras!), prisistatė, pristatė akušerę. Prisistatėme ir mes. Man buvo „dzin”, nuotaika gera, be to, vis dar neskauda.
Gydytojas vėl patikrino kaklelį. Tie patys 5 cm. Mes buvome informuoti apie epidūrinį nuskausminimą. Ir likome dviese toliau. Aš žiūrėjau į sąrėmių aparatą. Na, kai kurie sąrėmiai atrodė įspūdingai. Hm… bet man juk neskauda. Tai kur čia šuo pakastas?
Vėl atėjo gydytojas ir nuleido vaisiaus vandeni. Va, tada ir prasidėjo…
Artėjant sąrėmiui aš įsiremdavau vyrui į pilvą ir, taip būdama, klausdavau, ką rodo aparatas. Maksimumas buvo 127 (kaip vėliau vyras padarė išvadą, kad tai – riba, didesnių skaičių aparatas paprasčiausiai neberodo), o kai skaičiai nuslūgdavo iki 70, man jau būdavo gerai. Kiekvienas sąrėmis artino mus prie akimirkos, kai būsim trise.
Po kurio laiko lyg pajutau kad noriu stumt. Vyras tuoj pat pakvietė akušerę, po kiek laiko atėjo ir gydytojas, po apžiūros konstatavo, kad tuoj pradėsim stūmimo darbus. Aišku, apie stūmimą išaiškino nuo A iki Z, tik man nesisekė. Žinot, kaip būna… Viskas aišku, kol neprireikia taikyti praktiškai. Po kelių nelabai sėkmingų stūmimų staiga pamačiau, kad stoja vaikučio širdies tonai.
Išsigandau, ar tik neprireiks cezario operacijos.
Nuliūdau, kad viskas iki šiol taip gerai ėjosi, o gali baigtis operacija, kurios aš taip pat labai bijojau. Tačiau gydytojas mane nuramino, kad nereiks, ir davė papildomai deguonies (vyras padėjo atsukti kažkieno labai stipriai užsuktą čiaupą). Dar keli stūmimai, morališkai padedant vyrui, bei ne taip morališkai padedant gydytojui, ir… akimirkai laikas sustojo ties 19:46, kai išgirdome negarsų, tačiau tvirtą naujagimio riksmą.
Mūsų sūnus išvydo pasaulį! 3520 g svorio ir 53 cm ūgio.
Nors virkštelė aplink kakliuką buvo apsisukus du kartus, pagal Apgar gavo geriausius įvertinimus. Vyras paskambino abiem močiutėms, davė pasiklausyti anūkėlio riksmo.
Kol mamytę tvarkė, sūnelis buvo ant tėčio rankų. Tačiau tik grįžę į palatą su vaikučiu ant rankų pasijutom tikra šeima.
Pasidalinau istorija ir pati prisiminiau, kaip viskas buvo. Atrodo, kad vakar viską išgyvenau… Nors sūnui už kelių dienų ketveri metai.
Ištikima žurnalo „Tavo vaikas” skaitytoja Ieva
Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
