Filmas be romantiškų bučinių, kūniškos meilės, paskui ir gimdymo scenos man – kaip vaikui knyga be iliustracijų. Kada pasvajoti, įsijausti, paverkti? Tačiau kai kurie filmų mums įpiršti stereotipai atkeliauja ir į tikrą gyvenimą. Vieni trukdo, kiti – ne. Kas tikra, o kas išgalvota, klausiame gydytojo akušerio ginekologo Egidijaus Jakiūno.
Gimdyti – tai garsiai rėkti
Šis stereotipas turbūt ne mane vieną lydi kone nuo pat vaikystės, tai yra tų laikų, kai prasidėjus gimdymo scenai tėvai delnu dar uždengdavo akis arba liepdavo išeiti iš kambario. Nieko nematyti, bet girdėti paklaikęs riksmas… Dažniausiai po vieno ilgo širdį veriančio moters riksmo ir pasigirsdavo vis garsesnis naujagimio balsiukas…
Gydytojas: Vienos gimdyvės išties rėkia daug ir garsiai, kitos (dauguma) gimdo ramiai ir tyliai. Įvairios moterys įvairiai reaguoja į skausmą ir įtampą. Garsių scenų būna ne taip retai, pastebėjau, kad jos dažnesnės, kai šalia yra vyras. Tai turbūt susiję su noru kažką jam įrodyti. Jei nėščioji itin triukšmingai elgiasi, tiesiog paprašome vyro palaukti už durų, dažnai tai padeda.
Be abejo, jei moteris gimdo be nuskausminamųjų, dažniausiai ji šaukia ne norėdama padaryti įspūdį, o dėl patiriamo stipraus skausmo. Rėkti – tai įprasta reakcija į skausmą. Tačiau to galima išvengti. Parinkus tinkamą nuskausminimą, moteris jaustų sąrėmius, tačiau skausmo galėtų nejausti.
Gimdant labai svarbu tinkamai kvėpuoti, o atėjus lemtingai akimirkai sulaikyti kvėpavimą ir stangintis. Tai paaiškiname kiekvienai gimdyvei, deja, ne visos įsiklauso. Žinoma, pagimdo ir rėkiančios, tačiau gimdytų lengviau ir greičiau, jei moteris savo vidinę jėgą išnaudotų stangindamasi, o ne rėkdama tiesiog išleistų ją į orą.
„Stumk!”
Kino ir TV filmuose per gimdymą pokalbių nedaug. Gydytojai ir vyras lyg užstrigusios plokštelės kartoja tą patį: „Stumk, stumk…”, o moteris į tai atsako riksmu, kartais: „Daugiau nebegaliu!”
Gydytojas: Stumti gimdant labai svarbu: taip gimdyvė savo pilvo preso, diafragmos raumenimis padeda vaikučiui užgimti, nors svarbiausia šiomis aplinkybėmis yra gimdos susitraukimo jėga. Norą stangintis, t. y. stumti, gimdyvė jaučia, o jėgų užtenka, tik reikia, kad ji suprastų, kas vyksta, o tada atsiranda ir noro, ir jėgų…
Putlus, drūtas naujagimis
Jaudinama akimirka, po ilgo, širdį veriančio riksmo ir įsakmių „stumk” mamai į rankas įduodamas švarus, rausvas, putlus ir ne toks jau gležnutis kūdikėlis. „Kokie gražūs ir mieli tie naujagimiai“, – aikčiodavome su klasės draugėmis ir įsivaizduodavome, kad kada nors pačios tokius laikysime. Tačiau kai ant krūtinės paguldo plonapirštį, rėkiantį kraujo ir dar kažko į plaukus prisivėlusį žmogeliuką, pasijunti truputį apgauta…
Gydytojas: Ką tik gimę kūdikėliai yra išties gražūs, tačiau nenuprausti, nesušukuoti, neretai kruvini, išsitepę išmatomis, „susiraukšlėję” ir gerokai gležnesni nei filmuose. Tikrovėje kūdikio niekas specialiai nepuošia pirmajam jo ir mamos pasimatymui. Jei gimdymas buvo sklandus, kūdikėlis gimė sveikut sveikutėlis, jis iškart – nuogutis – paguldomas mamai ant krūtinės, būna šlapias, lipnus. Tada apšluostomas ir užklojamas, kad nesušaltų. Toks „neiščiustytas” naujagimis mamai ant krūtinės paguli apie dešimt-penkiolika minučių, kol užgimsta placenta. Tik paskui jis pasveriamas, pamatuojamas, suvystomas.
Gimdymas – per dešimt minučių
Labai dažnai filmuose viskas vyksta taip: moteris krapštinėjasi virtuvėje, staiga susiima už pilvo, o po reklamos ji jau ant galinės automobilio sėdynės rėkia: „Spausk greičio pedalą, užgimė galvutė!” Ne viena moteris bijo pagimdyti taip greitai ir netikėtai…
Gydytojas: Gimdymas gali būti greitas, ypač jei moteris gimdo ne pirmą kartą. Tačiau nuspėti, kokia bus jo eiga, kaip ilgai truks, neįmanoma. Pirmakartės galėtų pasiklausinėti mamos, nes dažnai gimdymo greitis, būdas yra paveldėtas.
Pats gimdymas yra gana ilgas procesas, trunka vidutiniškai aštuonias-dešimt valandų skaičiuojant nuo pirmųjų sąrėmių. Žinoma, jei kalbame apie kulminaciją, t. y. vaikučio užgimimą, kuris prasideda atsidarius gimdos kakleliui, ši dalis gali trukti dešimt-dvidešimt minučių: iki artimiausios ligoninės gimdyvė vargu ar spės atvažiuoti. Į ligoninę važiuoti reikia ne tada, kai jau atsiranda noras stangintis, o vos pajutus reguliarius sąrėmius, nubėgus vandenims (būna, kad sąrėmiai prasideda kartu su vandenų nutekėjimu).
Kartais gimdymas vyksta išties labai greitai, būna, gimdyvė pagimdo automobilyje – į ligoninę atvažiuoja jau su kūdikiu ant rankų. Verta žinoti, kad ir policijos pareigūnai, ir gelbėtojai yra apmokomi priimti gimdymą.
Juokų darbas
Yra filmų, kuriuose pagimdyti atrodo ne ką sunkiau nei, atsiprašau, nusilengvinti tualete. Štai filme „Kvepalai” žuvimi turguje prekiavusi moteris prasidėjus gimdymui palindo po prekystaliu, viens du pagimdė, pasitaisė sijonus ir vėl stojo prie žuvies. O kur dar iš senovės atkeliavę pasakojimai, esą laukuose užėjus skausmams moteris pasitraukdavo kur į pakraštį, atsirėmusi į medį pagimdydavo, nusibraukdavo prakaitą ir vėl imdavo grėblį į ranką… Ne vienam tokių filmų prisižiūrėjusiam gali kilti įtarimas, kas gi taip išvargina šiuolaikines gimdyves. Gal jos tiesiog išlepusios?..
Gydytojas: Kiek teisybės tuose iš senų laikų atkeliavusiuose pasakojimuose, sunku pasakyti. Šiuolaikinių moterų po gimdymo niekas neveja dirbti darbų, jas net ir į palatą „ratukais” nuvežame, tiesa, gali pageidauti ir pati nueiti, tačiau tai nėra taip paprasta: skauda raumenis, gelia kaulus, organizmas išvargęs. Kiekviena moteris po gimdymo jaučiasi kitaip, t. y. vienos – tvirčiau, kitos – silpniau, tačiau tokios, kurios vos pagimdžiusios gali strykt ir nubėgti dirbti darbų, yra greičiau išimtis, o ne taisyklė. Gimdymas yra sunkus fizinis darbas. Yra net toks palyginimas: pagimdyti vaiką – tai tas pats, kas iškrauti vagoną anglių.
Ar gali moteris pagimdyti niekieno nepadedama? Prasidėjusio gimdymo sustabdyti neįmanoma. Gimdymo padėtys, kvėpavimo pratimai ir kitos žinios padeda gimdyti, tačiau net ir jų neturėdama moteris pagimdys. Be abejo, tai susiję su didele rizika, tačiau taip gamtos duota, kad moteris gali pagimdyti ir be pagalbos.
„Viršelio” mama
Gimdyvė jau iškart po gimdymo filme atrodo labai graži: ne tik laiminga, bet ir neišvargusi, nesusivėlusi, neišprakaitavusi, žinoma, ir be kraujosruvų veide… Nors fotografuok ir dėk į viršelį!
Gydytojas: Vienas moteris gimdymas labai išvargina, joms nebesvarbu, kad yra susivėlusios, suprakaitavusios. Kitos į gimdymą atvažiuoja lyg į teatrą – su šukuosenomis, makiažu. Panašiai jos atrodo ir po gimdymo. Moterys skirtingos ir tai, kaip jos jaučiasi, atrodo pagimdžiusios, labai priklauso nuo charakterio, požiūrio, vertybių, tikslų ir pan. Neabejoju, kad net ir šukuosenos nesusigadinusi gimdyvė širdyje slepia didžiulį nuovargį. Gali būti, kad pirmosiomis akimirkomis jo moteris nejaučia dėl apėmusios euforijos, tačiau organizmas yra išvargintas ir įrodyta, kad pagimdžiusi ji miega nepaprastai giliai.
Po gimdymo moters veidas gali būti sutinęs, išvagotas nedidelių kraujosruvų (jų kartais matyti ir akių obuoliuose), jei netaisyklingai kvėpuojama, stanginamasi.
Vyrai alpsta ir verkia
Visiškai ne gėda prisipažinti, kad dar ir dabar jaudulio ašara palydžiu sceną, kai pamatęs ką tik užgimusį savo vaiką vyras (tikras vyras!) apsiverkia…
Gydytojas: Gimdyklose vyrai alpsta, tiesa, nedažnai. Gimdyme dalyvaujantis personalas visada viena akimi stebi ir būsimą tėtį ar kitą šalia gimdyvės esantį artimą žmogų. Jei matome, kad būsimam tėčiui blogai, jis gausiai prakaituoja, bąla ir pan., paprašome išeiti už gimdyklos durų, prisėsti, o kartais net ir paguldome ant grindų, kol praeina silpnumo akimirka. Alpdamas kristų ir gali susižeisti.
O verkia vyrai dažnai. Verkia daugiau nei pusė visų „šviežių” tėčių. Gimdymas – tai labai jautri ir graži akimirka.
Ar jums yra tekę matyti nors vieną vaidybinį filmą, kuriame gimdymas būtų suvaidintas tikroviškai ir įtikinamai?
Deja, ne. Tai, kas rodoma, dažniausiai prasilenkia ne tik su tikrove, bet ir su logika. Akivaizdžiausias neatitikimas – naujagimiai yra ne tik „sušukuoti ir padažyti”, bet jau ir „paauginti”, t. y. kelių mėnesių.
Net ir filmuose, kuriuose rodoma medikų kasdienybė, pavyzdžiui, populiariajame TV seriale „Daktaras Hausas”, gydytojų veiksmai per gimdymą prieštarauja medicinos logikai t. y. jei taip, kaip filme, būtų elgiamasi gyvenime, padariniai greičiausiai būtų labai liūdni. Štai vienoje serijoje jau užgimus kūdikio galvytei gydytojai nutarė, kad vaisius yra per didelis, moteris jo neišgimdys, todėl buvo nuspręsta atlikti cezario pjūvio operaciją. Tai neįmanoma. Operuoti, kai galvytė užgimusi, negalima. Literatūroje yra teorinių pamąstymų, kad būtų galima galvytę įstumti atgal, tačiau kūdikis, deja, neišgyventų. Jei užgimė galvytė, gims ir vaikas.
Ar verta semtis gimdymo žinių žiūrint vaidybinius, dokumentinius filmus?
Manau, kad neverta. Gimdant yra pakankamai laiko gydytojui pasikalbėti su gimdyve, patarti, kaip elgtis, kvėpuoti, stumti ir pan. Kiekvienas gimdymas labai individualus, „repeticijos” namuose, atmintinai išmoktos scenos neduos jokios naudos. Visada gerai, kai moteris žino, kas vyksta, kaip ilgai trunka sąrėmiai, kaip ji gali sau padėti ir pan. Sau moteris padeda tada, kai klauso gydytojo patarimų „čia” ir „dabar”, o trukdo, kai vadovaujasi aklais įsitikinimais, kad viskas turėtų būti kaip kažkur girdėjo ar matė…
