„Su žmona nutarėme, kad mums – nepakeliui. Ir nors apie skyrybas pastaruoju metu namuose kalbėdavom dažniau nei reikėtų, taip vaikams tiesiai ir nepasakėme, kad po vasaros atostogų nebebūsim kartu“, – sakė dviejų vaikų tėtis, vilnietis Simonas.
Pasak vyro, jie su vaikų mama nutarė, kad darželinuku ir mokyklinuku rūpinsis mama, o jis gyvens skyrium.
Sakyti ar nesakyti vaikams apie skyrybas? Jei sakyti, – kokius žodžius parinkti mažiems vaikams, kiek vyresniems ir paaugliams, klausėme psichologės Julijos Ladigaitės, kuri šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ veda grupę išsiskyrusių porų vaikams.„Nepriklausomai nuo vaikų amžiaus, geriausia, kai apie skyrybas pasako abu tėvai kartu, kai jie pajėgia nustumti į šalį nesutarimus ir neįtraukia vaiko į tarpusavio kovą, kai pokalbiui skiriama pakankamai laiko, kai vaikams patvirtinama, kad jie nekalti, kai priimamos visos vaikų reakcijos ir jie nepradedami auklėti kritinėje situacijoje. Svarbu ir aiškiai pasakyti, kas vaiko laukia ateityje – kur ir su kuo gyvens, kaip bendraus su skyrium gyvenančiu tėčiu ar mama ir t. t. Tačiau yra keletas skirtumų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti, kalbantis su skirtingo amžiaus vaikais“, – sakė psichologė.
Neapsigaukite – kūdikiai supranta daugiau, nei mums atrodo
Kūdikiai, kurie (mūsų manymu) dar nesupranta, kas vyksta, kurie dar nemoka kalbėti, dažnai pamirštami ir su jais apie skyrybas nekalbama. „Tačiau net visai mažiems kūdikėliams svarbu papasakoti apie skyrybų faktą, pabandyti nuspėti vaikelio jausmus ir juos įvardinti, patikinant, kad jis nekaltas“, – pabrėžė J. Ladigaitė.
Pasak psichologės, kūdikiai supranta daugiau nei mums atrodo, jie labai jautrūs suaugusiesiems, o pokalbis su kūdikiu apie skyrybas gali atnešti daugiau aiškumo ir ramybės tiek vaikeliui, tiek jo tėvams. „Mes kūdikiams dainuojame, pasakojame apie tai, kas mus supa. Taip pat ir apie svarbiausius gyvenimo įvykius (skyrybos – vienas jų) net nekalbantiems vaikams jau reikia kalbėti“, – įsitikinusi J. Ladigaitė.
Žodis „skyrybos“ mažiems vaikams nesuprantamas
Kalbantis su mažais vaikais, svarbu vartoti jiems suprantamą kalbą. Jie dar gali nesuprasti, ką reiškia „skyrybos“. Tačiau jiems galima detaliai paaiškinti, kad mama ir tėtis dabar gyvens atskirai, kur bus jų namai, kur gyvens vaikas, kada galės susitikti su kartu negyvenančiu tėčiu arba mama.
„Vaikas gali pradėti pykti, rėkti, verkti, svaidyti daiktus, stumdytis ir t. t. Arba gali norėti prisiglausti, būti myluojamas, apkabinamas. Reikia, kad šalia būtų tėtis ir mama, kurie galėtų išbūti su įtūžusio ir nelaimingo vaiko reakcija ir kurie galėtų vaiką myluoti. Tik nebandykite vaiko apgaudinėti – „mes tik trumpai pagyvensime atskirai“ arba „iš tų namų man bus arčiau važinėti į darbą, todėl ten ir pagyvensiu“. Melas dar labiau skaldys šeimą – patys priimkite realybę ir su ja supažindinkite vaikus“, – atkreipė dėmesį psichologė.
Paaugliai dažnai reaguoja ūmiai
Kalbant su paaugliais tikėtina ūmi reakcija – keiksmų, įžeidinėjimų, pasaulio kaltinimo ir t. t. „Priimkite visas paauglio reakcijas ir tiesiog išbūkite su juo šioje sudėtingoje situacijoje. Paaugliui pasakykite, kad jis bet kada gali ateiti pas jus ir kartu paliūdėti ar pasikalbėti, kad jis jums labai svarbus ir darysite viską, kad gyvenimas būtų kuo aiškesnis ir laimingesnis, tačiau mamai ir tėčiui nebegyvenant kartu“, – sakė Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ atstovė.
Kartais paaugliui reikės apkabinimo, palaikymo už rankos, prisiglaudimo, tačiau per daug lįsti į jo erdvę nevertėtų. „Taip pat labai svarbu nenuvertinti paauglių suvokimo galimybių. Jie supranta skyrybų kompleksiškumą, tad galite kalbėti ne tik apie išsikraustymą, bet ir apie teisinius skyrybų procesus. Pristatykite visus nutarimus, kuriuos padarėte su savo sutuoktiniu. Taip pat pasakykite, kuriose situacijose paauglys gali daryti savo sprendimą: „Mes su mama pasitarėme, kad tau dabar būtų geriausia likti gyventi dabartiniuose namuose, su ja. Bet kai įsikursiu naujuose namuose, galėsime iš naujo aptarti, su kuo norėtum gyventi“, – pateikė pavyzdį psichologė.
Pasakojant apie skyrybas lieka neaiškumų. Tėvai, kalbėdamiesi su paaugliais, turi būti tvirti, tačiau neapibrėžtas situacijas tiesiog taip gali ir įvardyti. Pvz., paaugliui klausiant, kaip jie toliau švęs Kalėdas, galima atsakyti: „Nežinau, apie tai dar nepagalvojome, bet klausimas tikrai svarbus. Galėsime, kai viskas kiek aprims, apie tai vėl pasikalbėti ir pasitarę su jumis ir seneliais nuspręsime“.
J. Ladigaitė atkreipė dėmesį, jog kalbantis apie skyrybas su paaugliais nereikėtų pamiršti, jog jie vis dėlto vaikai, o ne suaugusieji: „Būkite jiems ramstis ir nemanykite, kad vaikai turėtų jus paremti. Labai dažna situacija, kai tėčiui palikus šeimą vyriausias paauglys tampa šeimos galva ir daro sprendimus, rūpinasi mama, broliais ar sesėmis. Net jei tai atrodo kaip vaiko brandos požymis, rūpintis – tėvų pareiga. Vaikai tai turėtų daryti tik pagal savo galimybes ir per daug neprisiimdami atsakomybių už visą šeimą. Pvz. sūnus, kuris vakarais pasitinka mamą grįžtančią iš darbo jau kelia įtarimą – ne mamą lydėti, bet susitikti su draugais turėtų būti didžiausias jo rūpestis“.
Kai tėvai – krizėje, išauga pagalbos mokykloje svarba
Mokykla – mokymosi vieta. Tačiau būtent čia skyrybų vaikai gali sulaukti paramos, kurios krizėje esantys tėvai kartais tiesiog savo vaikams nepajėgūs suteikti, nes patys nespėję įveikti neištikimybės, išdavystės, ar kitų itin skaudžių patirčių, išvarginti konfliktų, užgriuvusių finansinių problemų ir pan.
Atpažinti skyrybų vaikus ir jiems padėti „Bendrakeleivių“ inicijuotame seminare, kurį Mokyklų tobulinimo centre (MTC) vedė Vilniaus universiteto docentė, psichologė Miglė Dovydaitienė, mokėsi mokytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai. Kaip pasakojo pedagogai, jų praktikoje ne retenybė vaikai, kuriems teisingai nepasakyta apie skyrybas ir kaip jie gyvens po jų, nėra aiškių taisyklių, kuriomis šeima ir skyrium gyvenantis vienas iš tėvų vadovausi.
Tėtis išėjo į darbą ir negrįžta iki šiol
„Dar visai neseniai buvo įprasta slėpti nuo vaikų ne tik skyrybų faktą, bet ir daugelį kitų reikšmingų pasikeitimų, norint
tokiu būdu apsaugoti ar tiesiog iš nežinojimo, kaip“, – komentavo doc. M. Dovydaitienė, pateikdama konkretų pavyzdį. Berniukas auga su mama, kuri tėčio išėjimą iš namų paaiškino taip: „Tėtis išvažiavo į darbą“. Ir viskas. Vaikas kelerius metus gyvena nežinodamas, kas iš tiesų atsitiko, matydamas, kad mama verkia, yra liūdna, bet nedrįsta net paklausti, kodėl ir kas iš tiesų atsitiko.„Ar reikia stebėtis, kad vaikas nenori eiti į mokyklą, yra labai prisirišęs prie mamos, niekur nenori jos paleisti? O jei ir ji vieną dieną – kaip tėtis, kuris tiesiog vieną dieną išvyko į komandiruotę ir nebegrįžo – pradings?“ – pateikė pavyzdį psichologė.
Šiomis dienomis dauguma besiskiriančių neslepia nuo vaikų tiesos, tačiau, kaip pastebi doc. M. Dovydaitienė, dažnas vaikas labai netinkamai informuotas apie pasikeitimus šeimoje: „Tėvai arba nieko nesako, nepaaiškina, arba itin paviršutiniškai nušviečia vaikui rūpimus klausimus. Todėl jeigu jau tvirtai apsispręsta, kad šeima nebeturi ateities, reikia garbingai pasakyti apie tai vaikams. Visų pirma dėl jų pačių – žinodami ir suprasdami, kas ištiko šeimą, jie lengviau prisitaikys prie pasikeitimų, priims naują šeimos modelį“.
Kada pasakyti apie skyrybas
Apie skyrybas patariama pasakykite laiku – nei per anksti nei per vėlai. Jei dar yra vilties, kad šeimą pavyks išsaugoti, per anksti kalbėti apie skyrybas su vaiku. Kartais norisi apsidrausti, pasitikrinti, tačiau nevalia įtraukti į svarstymus vaikų, nes tai jiems kelia įtampą, nerimą.
Kada pasakyti, priklauso ir nuo vaiko amžiaus. Vyresni vaikai, paaugliai, gali numatyti įvykius, kurie vyks po mėnesio, tačiau jaunesniems tai per sunku. Jaunesniems psichologė doc. M. Dovydaitienė patartų pranešti likus savaitei iki reikšmingų pasikeitimų, o su vyresniais pasikalbėti anksčiau, kad paaugliai turėtų laiko apsiprasti su naujovėmis.
Įspėja nesuteikti netikros susijungimo vilties
Kaip pastebi doc. M. Dovydaitienė, civilizuotų skyrybų daugėja, tačiau pabrėžtinai draugiškas tėvų tarpusavio elgesys gali pakurstyti netikrą susijungimo viltį, kuri trukdys vaikui priimti tiesą ir apsiprasti su pokyčiais šeimoje.
„Viltis, kad tėvai susidraugaus ir viskas bus kaip anksčiau, kurį laiką vaikui padeda išsaugoti pusiausvyrą, tačiau ilgainiui trukdo adaptuotis. Geriau iš karto pasakyti, kad, deja, kelio atgal nebėra, apsispręsta tvirtai, tačiau tai nereiškia, kad vaikai praranda tėtį ir mamą – ir toliau darysite viską kartu vaikų labui, rūpinsitės ir mylėsite juos.
Svarbu kuo tiksliau žinoti, kas bus po skyrybų
Pakalbėjus su vaikais apie skyrybas, reikėtų kuo tiksliau papasakoti, kas kur gyvens, kada vaikai galės susitikti su skyriumi gyvenančiu tėvu, kuo plačiau nušviesti laukiančius pokyčius. Pasak doc. M. Dovydaitienės, tai suteikia saugumo.
Geriau daugiau pokyčių ar mažiau? Kaip pastebi psichologė, neretai besiskiriantys žmonės tarsi nori atversti naują švarų lapą – keičia gyvenamąją vietą, vaikų mokyklą, ką tik gali. „Vaikams tiek reikšmingų pokyčių vienu metu gali būti per didelis iššūkis. Todėl bendras principas – kuo mažiau jų“, – pabrėžė specialistė.
Tėvai skiriasi vienas su kitu, bet ne su vaiku
Yra keli dalykai, kuriuos būtina pasakyti vaikui, net jei jie patys apie tai neužsimena, neklausia. Visų pirma svarbu patikinti, kad vaikai nesukėlė skyrybų. Ne visi pripažįsta, bet dažnas vaikas dalį atsakomybės dėl to priskiria sau. Mano, kad jei jie būtų geresni, ramesni, malonesni, gražesni, tėvai būtų nesipykę, geriau sutarę, išėjęs iš namų tėtis ar mama sugrįžtų.
„Toks įsitikinimas susijęs su vaiko noru daryti įtaką tėvų santykiams. Tačiau reikia vienareikšmiškai pasakyti, jog skyrybos – suaugusiųjų tarpusavio santykių problema. Vaikas nesukėlė skyrybų, jis nė kiek nekaltas, jis negali nieko padaryti, kad priverstų tėvus pakeisti sprendimą“, – pabrėžė psichologė. Vaikams ramiau, jeigu jie įsisąmonina, kad jų tėvai visada liks tėvais, net ir išsiskyrę. Nes skiriasi tik suaugusieji – tėvai su vaikais nesiskiria.
