Kiekvienas gimdymas pilnas iššūkių ir netikėtumų, tačiau kai kurios istorijos pranoksta ir lakiausią fantaziją. Svarbiausia, kad visos jos su gera pabaiga, todėl bėgant metams lieka tik linksmi prisiminimai.
Vitalija (32 m.), dviejų vaikų mama:
“Mano gimdymas buvo greitas ir lengvas, tad niekas ir negadino nuotaikos. Akušerės buvo neseniai baigusios studijas, praktikantės, taigi joms labai sunkiai sekėsi paimti kraują iš venos. Iš viso bandė trys akušerės, badė pamiršusios rankas dezinfekuoti tiek prieš, tiek po įdūrimo. Pirmą kartą dūrė net ne į veną, o kažkur visai į kitą pusę ir stebėjosi, kaip čia kraujas nebėga… Iš kitos rankos irgi nepavyko paimti, tai atėjo – nenoriu įžeisti – akušerė žvairom akim ir sako “dursiu į plaštaką”. Aš į ją pažiūrėjau ir sakau “turite tik vieną šansą”. Atsimenu paskui ilgai juokėmės, kad gal kokia pilnatis buvo… Paskui reikėjo eiti nusiprausti po gimdymo, bet mano palata buvo vienintelė be dušo. Kadangi visose kitose palatose gimdė, tai pusnuogė laksčiau paskui sesutę ligoninėje, nes ši nežinojo, kur dar galima nusipraust. Apsukom porą ratukų. Gerai, kad buvo naktis ir koridoriai tušti… Jei būtų buvęs sunkus gimdymas, turbūt bučiau kitaip sureagavus. Svarbiausias faktorius buvo, žinoma, kad viskas iki tol vyko labai sklandžiai ir gimė sveikas sūnus!”
Rūta (37 m.), trijų vaikų mama:
“Jau buvo įpusėję sąrėmiai, kai atėjo laikas keistis pamainai. Kartu su naujos pamainos gydytojais atėjo ir būrelis rezidentų. Nieko nepastebėjau, kol vienas jų manęs neapžiūrėjo, o tada, įdėmiai pažvelgęs nepaklausė, ar kartais nedėsčiau jam universitete… Viskas, ką po to kurį laiką galėjau galvoti, buvo – ar jis gerai pas mane mokėsi.”
Virginija (44 m.), dviejų vaikų mama:
“Kai gimdžiau pirmąjį kartą, vandenys pliūptelėjo tokiu stiprumu, kad ne tik gydytojas, bet ir siena buvo aptaškyta… Po poros metų ten pat atvažiavau gimdyti antrojo vaiko. Šį kartą vandenys nubėgo, kol laukiau koridoriuje – tiesiai ant grindų. Buvo labai gėda, o seselė, norėdama mane paguosti, sako “nesijaudinkit, viena moteris net sienas aptaškė”. Prisipažinau jai, kad tai buvau aš…”
Adriana (22 m.):
“Per draugės gimdymą laikiau vieną jos koją kol ji stanginosi. Kadangi gimdė su epidūrine nejautra, nejautė, kad kai pasirodė vaikelio galva, kartu išsiveržė ir skysčių srovė, kuri pataikė tiesiai man į veidą. Galėjau paleisti jos koją ir eiti nusišluostyti arba būti gera draugė ir likti laikyti jos kojos. Pasirinkau būti gera drauge…”
Živilė (26 m.):
“Gimdymui įsibėgėjus, rėkiau taip garsiai, kad į gimdyklą atėjusi seselė švelniu balsu tarė “ponia, gal galite taip nešaukti, nes gąsdinate kitas moteris, kurios dar taip toli nepažengė?” Rėkiau toliau, iki tol, kol gimė dukra – tuo metu man buvo tas pats, ar kam nors baisu.”
Leila (42 m.), dviejų vaikų mama:
“Antrasis mano gimdymas buvo labai sudėtingas ir kankinantis. Po 20 valandų gimdykloje man visiškai trūko kantrybė, taigi apšaukiau mamą, vyrą ir gydytojus, kad nustotų būti tokie “erzinančiai malonūs ir supratingi… Netrukus gimė sūnus – tikriausiai ta akimirka buvo “paskutinioji” prieš finalą.”
Irina (36 m.), trijų vaikų mama:
“Kai gimdžiau trečiąjį sūnų, atėjus tam momentui, kai atrodo, kad –viskas, daugiau niekaip ir niekur, nė už ką – man prasidėjo nevaldomas juoko priepuolis… Apie pusvalandį aš tiesiog isteriškai juokiausi, juoktis pradėjo akušerė, seselė, mano vyras. Tai buvo kažkoks cirkas! Bet dabar labai linksma prisiminti.”
Lina (23 m.):
“Visas gimdymas vyko sklandžiai ir viskas būtų taip ir pasibaigę ramiai, jei ne seselė. Ji buvo taip susijaudinusi po gimdymo – gal ji dar naujokė, nes jauna atrodė – paėmė kūdikį nešti nuprausti nors virkštelė dar nebuvo nukirpta… Gerokai timptelėjo ir tai buvo gana skausminga. Tą akimirką norėjosi jai nežinia ką padaryt.”
