Buvau viena tų nėščiųjų, nusiteikusių gimdymą iškęsti šimtu procentų – be anei vienos nuskausminamųjų tabletės. Tik iš šios minties pasijuokiau tą pačią akimirką, vos pajutau epidūrinės nejautros privalumus. Gal skamba ir keistai, bet gimdyt pasidarė maloniau. Užmiršus visus moralinius priekaištus ir gydytojų neva slepiamus nuskausminimo pavojus.
Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!
Jau vėliau vis pasigailėdavau šitokio sprendimo – juk atsisakiau galimybės patirti autentišką gimdymą. Nors Augusto atsiradimo istorijoje skausmo buvo daugiau nei per akis, pasijaučiau kiek nepilnavertiška mama.
Juk vaiko gimimas paženklintas didingomis kančiomis. O ar jos didingos, kai visa kančia sumažinama vienu adatos bakstelėjimu?
Tačiau šis aspektas ir teliko vienintele priežastimi, kodėl išgirdusi „epidūrinė nejautra“ kraipydavau galvą. Išskyrus sąžinės priekaištus, nejaučiau jokio kito šalutinio epidūro poveikio.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Kad susilauktų mergaitės, sūnus auginanti šeima ryžosi neįmanomam
Kažin ar girdėtas kiaušinių marginimo būdas
Kojos netirpo, nugara neįsiskaudo, žindymas – pavyzdinis, o ir vaikas – be jokių problemų. Nepasiteisino nei vienas punktų, kuriuos vardija griežtą „ne“ bet kokiam nuskausminimui tariančios mamos.
Žinoma, mano istorija – tik viena iš daugelio. Ir pasirinkimas – kiekvienos kitoks. Ir nors šiandien žaviuosi kiekviena, gimdžiusia be nuskausminamųjų, aš žinau – kitąkart gimdykloj prašysiu jų pati.
Kodėl? Apie viską iš pradžių.
Visas moralines abejones – ar gimdymas su mažesniu skausmu vis dar toks pat stebuklingas – išsklaidė vienas buitinis nelaimingas atsitikimas, kuris ir parodė – esu viena tų, visiškai nepakančių skausmui. Ir tąkart gydytoja, pasiūliusi sąrėmių skausmus sumažinti vaistais, rėmėsi tokia pačia nuomone.
Taigi, vasarą teko skubiai lėkti į ligoninės priimamąjį – ruošdama grybų maltinukus netyčiom įkišau smilių tarp smulkintuvo ašmenų, smulkintuvas įsijungė ir kraujas 0û upeliais.
Tik po kelių minučių, laikydama pirštą po tekančiu vandeniu, drįsau pažiūrėti, ar jis vietoj – buvau įsitikinusi, kad dalį palikau tarp tų pačių smulkintų baravykų.
Viskas liko vietoje – ir pirštas, ir sąnariai, ir kaulas, net ir nagas. Žodžiu, susipjausčiau labai sėkmingai, patvirtino ir gydytojas. Tačiau tiems, kad ir menkiems padariniams panaikinti reikalinga ne viena siūlė. Čia ir prasidėjo.
Jau per apžiūrą visaip kaip raičiau kojas po stalu – skaudėjo, labai, labai. O gydytojas tuomet dar tik vyniojo tvarstį nuo žaizdos.
Kuomet pasakė, kad „čia, va, viens du, pasėdėk, aš susiūsiu ir bus baigta“, pamaniau – jautrumo pas mediką visas nulis. Tad pati pasiprašiau gulti ant operacinės lovos ir nuskausminti visais įmanomais būdais. Nes juk skauda!
Nuskausminamųjų pašykštėjo, paprašius valerijono, sakė, neturintys. Tad visą procedūrą, dygsniuojant tas kelias žaizdeles, mosavau kojomis, o laisvos rankos pirštus aštriai kandžiojau, kad tik nejausčiau skausmo toje kitoje.
Mačiau – juokiasi ne tik seselė, šypsenos nebesulaiko ir gydytojas. Bet juk aš, tokia stipri, prieš pusmetį pagimdžiusi sūnų, sportuojanti daug daugiau už savo sportininką vyrą – prašau iš manęs nesijuokti, visaip kaip teisinausi gydytojui.
Ir vis tiek atrodžiau apgailėtinai. Ypač po jo užuominų apie vaikus, atvežtus su keliolika kartų didesnėm atvirom žaizdom, kurių dėmesį nuo ne itin malonių medicininių procedūrų galima atitraukti vos kelių žaislų pagalba.
Tiesa, prašiau ir aš – guminio žaislo, kurį galėčiau įsikasti. Nedavė.
Tąkart supratau – su skausmu man tikrai ne pakeliui.
Ir šis nėra silpnumo, valios trūkumo ar neryžtingumo išraiška. Nei vieno šių savybių netrūksta, o ir skųstis kiekvienu mažmožiu nesu pratusi. Tačiau jei reikalas susijęs su rimtesniais fiziniais pojūčiais – čia pakantumo nebelieka.
Esu prie tų, kurių skausmo slenkstis – itin žemas. Būtent dėl to vienos laimingosios net ir intensyviausių sąrėmių metu nejaučia nieko, išskyrus mažučius bakstelėjimus tarsi menka adatėle, o tai didesniajai likusiai daliai – aimanų pilni vežimai.
Prisiminiau ir savo gimdymą: gydytoja kraipė galvą matydama, kad fiksuojamas sąrėmių intensyvumas nesiderina su mano veido išraiškomis jų metu – šios buvo per didelės nei kad rodė šokinėjančios diagramos.
Aukos tuomet nevaidinau – skaudėjo, tikrai labai!
Taip, pagrindinis mano motyvas, pasirenkant gimdyti be vaistų, buvo labiau moralinis. Ir dar šiandien prisipažįstu – norėčiau patirti gimdymą be jokios adatos. Visiškai natūralų, su gyvais, o ne medikamentų prislopintais pojūčiais.
Tik jei tą kitą kartą skaudėtų kiek mažiau.
O kaip visos blogybės, nesuskaičiuojami padariniai, kuriais grasina vienas bakstelėjimas į nugarą? Nugaros skausmai, tirpstančios galūnės, žindymo problemos, kūdikio vangumas, mieguistumas – tik dalelė tų „baubų“, kuriuos mamos vardija forumuose.
Tik apie juos nekalbėjo nei vienas sutiktas gydytojas. Žinoma, tiesa, bet kokie medikamentai – ne į naudą. Ir jei jų gali išvengti, pasistenk ir pakentėk.
„Bet juk eidama pas stomatologą neprašai apsieiti be nuskausminimo, ar ne? O juk gimdant skauda daug labiau – kodėl tuomet turi atsisakyti?“, – klausė manęs vienas gydytojas.
Vis dėlto nugaros skausmų bijojau labiausiai. Nes kone dešimtmetį jie mane jau kamavo. Tiesa, dar iki nėštumo pavyko juos kiek apmalšinti – išgydė jodinėjimas. Bet buvau įsitikinusi – nėštumas, motinystė ir dar gimdymas su adata į skaudančią nugarą juos kaipmat sugrąžins.
Ir vis dėlto skausmas, kitaip nei daugeliui mamų, po gimdymo pradingo. Tiesa, pirmomis dienomis su Augustu rankose dejavau – kaip aš jį tokį sunkų išnešiosiu? Raumenys suglebę, jėgų nėra, o ir vaikas su kiekviena diena tik sunkyn.
Jodinėti galimybių nebuvo, ėmiausi mankštų. Visų pirma – pilvo raumenims. Nes šie, po nėštumo absoliučiai sunykę, ir buvo kalčiausi dėl diegiančios nugaros.
Na, ir ką, padėjo! Mažasis šiandien sunkesnis keturis kartus nei tuomet, kai paėmiau jį į rankas pirmąkart, o nugarą paskausta tik tuomet, kai batų dėžėje užsiguli sportiniai bateliai.
Istorija – ne pamoka. O tik sėkminga patirtis ir argumentas – gimdymas su epidūru joks ne blogis.
Bet gal dėl jo šiandien tą gruodžio 19-ą prisimenu kaip vieną gražiausių dienų savo gyvenime? Ir šiandien prisiminimuose svarbiausi ne skausmai, o vyro sąrėmių metu pasakoti anekdotai, baimės pilnos akys girdint aimanas iš gretimų palatų, tas paskutinis pusvalandis iki pasirodant mažyliui, kai supratau – kiek beprotiškai daug aš galiu!
Ir pagaliau jis, kurį mama pasitiko su didžiule šypsena veide.
