Net ir suaugusieji laukia jo – Kalėdų senelio. Tegul ne materialių dovanų, bet tos stebuklingos kalėdinės dvasios, kurią jis dovanoja per šventes. Įvairios šalys – įvairūs Kalėdų seneliai!
Vaišinantys vynu, su durklu, be dovanų ir net… jokie!
Baskai Navaroje turi savitą Kalėdų senelį – Olentzero. Pažodžiui Olentzero reiškia „gėrio laikas”. Gyvena šis Kalėdų senelis kalnuose ir nusileidžia pas žmones tik prieš Naujuosius. Apsirengęs būna nacionaliniais drabužiais, ant galvos – beretė arba šiaudinė skrybėlė, visad traukia dūmą ir ant diržo turi prisitvirtinęs gertuvėlę su ispanišku vynu, tiesa, labai silpnu. Atkeliauja pas žmones jis gruodžio 28 d., o kaip tik tą dieną Ispanijoje minima neklausymo diena – tik tą dieną vaikams galima daryti tai, ką nori.
Viena legenda pasakoja, kad būtent Olentzero paskelbė šiuolaikinių baskų protėviams apie Kristaus atėjimą. Neva, kartą senovės baskų genties milžinai kelias dienas danguje stebėjo šviečiančius debesis. Į iš jų sklindančią ryškią šviesą galėjo žiūrėti tik vienas aklas senukas. Į daugybę klausimų, kas tai, senukas atsakė, kad greičiausiai gimė Jėzus.
Kita legenda skelbia, kad kartą fėja miške rado kūdikį. Ji pavadino mažylį Olentzero ir atidavė bevaikei šeimai, gyvenančiai miške. Ten Olentzero ir išaugo, tapo anglininku. Laisvu laiku išmoko gaminti žaisliukus iš medžio, o, kai tėvai mirė, liko gyventi miške. Kai pasijusdavo labai vienišas, surinkdavo pagamintus žaisliukus į maišą, užkraudavo tą maišą ant asilo ir keliaudavo į miestą – ten išdalydavo gėrybes vaikams našlaičiams. Vaikai labai džiaugdavosi, o Olentzero jausdavosi laimingas, kad suteikė jiems smagių akimirkų. Taip tęsdavosi daugybę metų. Tačiau kartą prasidėjo didžiulė audra ir namas kuriame gyveno našlaičiai, užsidegė. Olentzero kaip tik buvo atvykęs į svečius su nauju maišu žaislų, pamatė gaisrą ir puolė gelbėti vaikų. Vaikučius išgelbėti spėjo, bet pats žuvo. Tuo momentu pasirodė ta pati fėja ir pasakė: „Olentzero, tu buvai geros širdies žmogus. Pats žuvai gelbėdamas vaikų gyvybes. Nenoriu, kad žūtum, noriu, kad gyventum amžinai. Nuo šiol tavo misija – daryti žaisliukus ir juos dovanoti vaikams.” Taigi nuo tada per kiekvienas Kalėdas Olentzero dovanoja vaikams džiaugsmą. Vaikai juo tiki, netgi yra toks baskų posakis: „Viskas, kas turi vardą, egzistuoja, jeigu mes patys tikim to egzistavimu.”
Graikija. Agios Vasilis. Tai reiškia šv. Vasilijus. Šis asmuo gyveno IV mūsų eros amžiuje, jo atminimą graikai švenčia sausio 1 d. (naujai – sausio 14 d.), tad šv. Vasilijus tapo Kalėdų šventuoju.
Viena iš senųjų istorijų, susijusi su šv. Vasilijumi, padėjo naujamečių tradicijų pamatus. Tai įvyko valdant Romos imperatoriui Julianui (361–363 m.). Imperatorius pagrasino užgrobsiąs Kesarijos miestą ir pareikalavo iš gyventojų išpirkos. Tuo tikslu Julianas pasiuntė ginkluotą būrį pas miesto vyskupą – Vasilijų. Žmonės mylėjo savo miestą ir vyskupą, tad surinko visas turimas brangenybes ir patikėjo jas Vasilijui, kad šis su jomis pasielgtų taip, kaip jam atrodys reikalinga. Kai imperatoriaus pasiuntiniai atvyko išpirkos, Vasilijus parodė jiems skrynią su brangenybėmis, bet, vos tik jie ėmė artintis, staiga užėjo debesis, iš kurio pasirodė angelų lydimas šv. Merkurijus ir išvijo persigandusius nedorėlius. Miestelėnai ir Vasilijus, pamatę stebuklą, padėkojo už tai Dievui. Vyskupo nurodymu buvo iškepti nedideli kepinukai su brangenybėmis viduje, ir visa tai išdalyta gyventojams. Likusios brangenybės perduotos labdarai. Taip gimė tradicija Naujųjų išvakarėse iškepti pyragą su moneta viduje, šv. Vasilijaus garbei pavadintą Vasilopita.
Šeimos turi gražią tradiciją – Kalėdų vakarą šeima susirenka prie židinio ir žaidžia žaidimą su alyvmedžių lapais. Tikima, kad šis žaidimas nuspėja ateitį. O, kai visi vaikai užmiega, po kalėdine eglute padedamas pyragas su moneta viduje ir vyno. Pagal legendą, šv. Vasilijus atsigeria vyno, palaimina pyragą ir palieka dovanų aplink eglę. Ryte šeimos galva, dalyvaujant visai šeimai, supjausto pyragą gabaliukais: pirmą skiria Kristui, antrą – Dievo motinai, trečią – elgetai, tada – sau, šeimininkei ir šeimos nariams iš eilės pagal amžių. Tikėta, kad tas, kuris ras monetą, bus laimingas; pinigą visus metus saugodavo piniginėje.
Kitas įdomus paprotys – Naujųjų rytą, kaip įmanoma anksčiau, šeimininkė eidavo vadinamojo tylos vandens ir grįždama turėdavo neištarti nė žodžio. Tuo vandeniu prausdavosi visa šeima, buvo tikima, kad taip nuplaunamos bėdos ir nelaimės. Tada šeimininkė simboliškai paplakdavo visus alyvmedžio šakelėmis, kad galutinai išvytų blogį iš namų.
Agios Vasilis vaizduojamas kaip senukas su balta barzda, jis važinėja po namus ir dalija vaikams dovanas. Šio Kalėdų senelio išvaizda dabar bene niekuo nesiskiria nuo įprasto Santa Klauso. Kartais netgi teigiama, kad Agios Vasilis gyvena Šiaurės ašigalyje. Tačiau liaudyje tikima, kad šv. Vasilijus atkeliauja iš Kesarijos…
Tiesa, Graikijoje ir Kipre būtent per Naujuosius, o ne Kalėdas žmonės dovanoja ir gauna dovanas.
Kuba. Kasparas, Baltazaras ir Merkelis. O kurgi Kalėdų senelis? Jo… nėra. Bet šie trys išminčiai ne ką prastesni už jį! Naujųjų išvakarėse ateina linksmybių metas – karnavalai, šėlionės ir fejerverkai. Svarbiausias šios šventės atributas – naujametinis medis araukarija. Tiesa, nors Kalėdų senelio Kuboje nėra… tačiau vaikai be dovanų nelieka – mažųjų naujametinė švente čia vadinama Karalių diena. Šventės išvakarėse vaikai rašo laiškus, kuriuos atskleidžia slapčiausius savo norus trims geriems stebukladariams – Kasparui, Baltazarui ir Merkeliui.
Pirmą naujų metų dieną miestuose ir kaimuose pasirodo šie stebukladariai ir dovanoja vaikams dovanas, linksminasi ir švenčia.
Italija. Babbo Natale, italų Kalėdų senis, skuba pas vaikus Kalėdų išvakarėse. Dar Italijoje pas mažuosius ateina senelė Befana. Vaikai iš anksto prie kamino prikabina kojinių dovanoms įdėti. Naujųjų naktį ji atkeliauja į jų namus pro kaminą ir geriems vaikams atneša dovanų, o nepaklusniems atitenka tik pelenai. Sakoma, kad jei namuose – geri šeimininkai, Befana prieš išeidama dar pašluoja grindis. Yra toks paprotys: sausio 5 ar 6 d. naktį prie kamino Befanai paliekamas nedidelis stiklas vyno ir dubuo su maistu. Ši senutė paprastai vaizduojama skrendanti ant šluotos, apsirengusi juodai ir su maišu dovanų bei saldumynų – tuo ji ir primena Kalėdų senelį.
Japonijoje varžosi du Kalėdų seneliai – Segatsu San ir Odzi San (modifikuotas amerikietiškojo Santa Klauso variantas). Skirtingai nei jaunasis Odzi, tradiciniam Segatsu San tenka vaikščioti po namus visą savaitę, šį laikotarpį japonai vadina auksiniu. Apsirengęs Kalėdų senelis būna žydrą kimono ir… jis nedovanoja vaikams dovanų. Vaikai žino, kad dovanas perka tėvai. Priešais namus šeimininkai būna pastatę specialius nedidelius vartelius iš bambuko su pušų šakelėmis, tai skirta Segatsu San. Vaikai pasipuošia gražiais drabužiais, kad kitais metais būtų sveiki ir sėkmingi. Dar yra tradicija po pagalve pasidėti atvaizdą su burlaiviais, kad aplankytų Septyni laimės dievai.
Jakutija. Ehee Dyl. Jo žmona atsakinga už žiemą, trys dukterys pasidalijusios pavasario, vasaros ir rudens pareigas. Yra ir du anūkai (vyresnė anūkė – sniego globėja). Ehee Dyl turi ir jautį, jis kiekvieną rudenį išlipa iš vandenyno ir iki žiemos vidurio atsiaugina savo ragus. Kuo aukščiau stiebiasi ragas, tuo žemiau krinta termometro stulpelis. Sausio viduryje jaučio ragai po truputį ima kristi, o kovą jis pats žūsta po skaisčia saule. Gyvena šis Kalėdų senelis pačiame Šiaurės ašigalyje, kur temperatūra žiemą nukrinta iki minus 70 laipsnių Celsijaus.
Čekija, Slovakija. Jų Kalėdų senelis Mikulaš ateina sausio 6-osios naktį. Išvaizda jo labai panaši į tradicinį Kalėdų senelį – ilgi kailiniai, kepurė, tik štai dovanas nešasi ne maiše, o dėžėje. O lydį jį ne Snieguolė ir ne elfai, o angelas baltais drabužiais ir gauruotas velniukas. Gerus ir paklusnius vaikus Mikulaš mielai apdovanoja apelsinu, obuoliu ar kokiu nors saldumynu, o neklusniems gali atitekti bulvė ar gabalas anglies…
Gruzija. Tovlis Babua. Išvertus iš gruzinų kalbos, reiškia „sniego senelis”. Tiesa, rytinėje Gruzijos dalyje jį vadina Tovliu papa, o vakarinėje – Tovliu Babua. Sostinėje skirtumo nėra – vadina ir taip, ir taip. Tai – žilas senukas su ilga barzda. Kaip pasakoja legenda, jo gimtieji namai – kaimelis Ušguli kalnuose. Rūbas jo paprastai būna baltos spalvos, kartais su savimi nešiojasi… durklą. Bet ne kaip grėsmingą ginklą, o nacionalinio kostiumo dalį, atributą.
Anglijoje, Amerikoje jį vadina Santa Klausu (šv. Nikolu, Nikolajumi, Mikalojumi). Apsirengęs būna raudonu paltu, papuoštu baltu kailiu ir plačiomis kelnėmis. Ant galvos – raudona kepurė.
Suomijoje Kalėdų senelį vadina Joulupukki, jis, kaip ir Santa Klausas, turi ilgus plaukus, baltą barzdą, nešioja raudonus drabužius bei kepurę. Šį Kalėdų senelį supa nykštukai smailiomis kepurytėmis ir apsiaustais su baltu kailiuku.
Uzbekistane Kalėdų senelį vadina Korbobo. Jis apsirengęs dryžuotą chalatą ir raudoną tiubeteiką. Korbobo atkeliauja ant asilo, prie kurio pritvirtinti maišai su dovanomis.
Indijoje Kalėdų senelio funkcijas atlieka deivė Lakšmė (grožio, meilės, laimės deivė). Ji paprastai vaizduojama nepaprasto grožio, stovinti ant lotoso ir rankose laikanti lotosus (deivė vaizduojama su keturiomis rankomis).
Uzbekistane Kalėdų senelį vadina Korbobo. Jis apsirengęs dryžuotą chalatą ir raudoną tiubeteiką. Korbobo atkeliauja ant asilo, prie kurio pritvirtinti maišai su dovanomis.
Kinija. Dun Che Lao Ren. Naujieji Kinijoje švenčiami sausio pabaigoje ar vasario pradžioje, bet juk neliks vaikučiai be dovanų, kai gruodžio 31-ąją atkeliauja kiti kalendoriniai metai. Taigi kinai turi savo Kalėdų senelį – Dun Che Lao Ren.
Naujųjų naktį jis ateina į vaikų miegamuosius ir prideda į iškabintas kalėdines kojines dovanų. Atrodo kaip išmintingas senolis šilko apdarais, ilga, vėjyje besiplaikstančia barzda. O atjoja kinų Kalėdų senelis… savo asiliuku.