Barboros Marijos (3 m.) ir Aleksandro (1 m.) mama TV laidų ir renginių vedėja Indrė Kavaliauskaitė–Morkūnienė (28 m.) televizijos ekrane visada švyti, šypsosi ir pavydėtinai gerai atrodo.
Tačiau išsijungus prožektoriams ir ji būna pavargusi. Kartais – labai. Ir jos vaikai serga, ir jai siaubingai trūksta miego. Ir jai, kaip ir tau, kartais būna neįsivaizduojamai sunku. Bet ji vis tiek šypsosi! Apie motinystės šventes ir darbdadienius – šis atviras pokalbis.
Indre, kovo aštuntąją jau bus metai su Aleksandru. Kokie buvo šitie metai?
Greiti ir kupini džiugių emocijų. Besilaukdama Aleksandro, prisiklausiau nemažai nusiskundimų, kad du maži vaikai – „sunku, bet nebijok, vaikai užauga.“ O ko čia bijoti? Vaikai man nėra pareiga, man tai dovana. Ir jei gyvenime sunku bemiegės naktys, tai kad tik tokios gyvenimo problemos mus visus ir lankytų. Taip, esu mama kaip visos, pavargstu kaip ir visos ir kartais pasitaiko įvairiausių emocijų, bet mes normalūs žmonės ir mums leidžiama būti visokiems. Svarbiausia – kaip į viską reaguojame patys. Ir aš greičiau galiu pasijuokti ar ironiškai papasakoti apie „mamų rutinos“ ypatumus, bet niekada nei sekundės nepagalvojau, kad auginti vaikus gali būti sunku.
Ką atrandate stebėdama besiformuojantį brolio ir sesės ryšį? Ar jau randasi ta žodžiais nenusakoma meilė, kuria tik sesės myli savo brolius, o broliai – seses? Kaip Marija pasitiko Aleksandrą? Kaip ją ruošėte naujam šeimos nariui?
Visada svajojau turėti brolį ir tikiuosi, kad Marija visada vertins tai, kad jį turi. Šiandien jie – draugai, kurie vienas kitą jau supranta, apkabina ir pabučiuoja. Parpuolusiam „papučia, kur skauda“, kartais nenori, bet vis tiek pasidalija tuo, ką turi. Ir tai yra nuostabu. Du vaikai gerai tuo, kad vienas kitą „neutralizuoja“. Tėvams ir daugiau, ir mažiau darbo tuo pat metu. Nes nors pasirūpinti reikia dviem vaikais, bet kartais žaisti nereikia su nė vienu, o tik besišypsant žiūrėti, kaip jie užsiima tarpusavyje. Argi tai ne laimė?
Visą žurnalo redaktorės Eglės Racevičiūtės pokalbį su Indre rasite naujausiame (nr. 4) „Tavo vaiko“ numeryje, str. „42 miego minutės“.
Kitos temos:
Seniai visi žinome, kad šventės ateina tada, kai jų laukiame ir joms ruošiamės. Taip pat turbūt beveik visi esame patyrę, kad kaip tik laukimas ruošiantis yra didesnė šventė nei pati šventė. Kaip gražiausios pavasario šventės Velykų lauksime šiemet? Idėjų ieškokite – str. „Daug iš mažai“.
Dabar jau nemažai šeimų, norėdamos vaikelio, turi pasistengti. Ne visiems pavyksta greitai pastoti, priežastys – įvairiausios. Ką galime padaryti patys, be gydytojų įsikišimo, tai pakeisti savo gyvenimo būdą, pradėkime nuo mitybos. Skaitykite str. „Mylėk, valgyk, pastok“.
Vos pradėjusio žingsniuoti mažylio nesustabdysi: jis eina, eina, eina, eina. Bet vieną dieną pakelia rankutes ir sako: „Apa!“ Kodėl? Ar daryti tą „apą“? Psichologės dr. Laurynos Rakickienės patarimai – str. „Mama, apa!“
Praėjusiame žurnalo numeryje rašėme apie tėčius, apdovanotus dukterimis, o šiame kalbiname mamas, kurios augina daug sūnų. Stankevičių šeima išgarsėjo Lietuvoje, kai jų pirmagimis sūnus Mikas laimėjo populiarų televizijos projektą „Lietuvos talentai 2009“, sužavėjęs komisiją ir televizijos žiūrovus, kai grojo dantimis. Šiemet vienintelė šeimos mergaitė Milėja tapo „Lietuvos balsas. Vaikai“ nugalėtoja. Be Miko ir Milėjos, šeimoje auga dar keturi berniukai. Kaip auginti gausią ir talentais apdovanotą šeimą, pasakoja mama Sonata, str. „Mano vaikai – geriausi pasaulyje!“
Ar reikia šiuolaikiniams vaikams sodinti ir auginti? Užaugtų ir nesodinę, tačiau nauda, kurią gauna sodindami, matuojama toli gražu ne tik užaugintais produktais. Daugiau apie tai str. – „Ką pasėsi, tą ir pjausi“.
Viršelyje – 11 mėn. Kajus. Fotografė Nendrė. „Zara“ drabužiai
Būna ir taip… Šį mėnesį žurnale jūs matote du viršelio variantus. Tiesiog redakcija negalėjo išsirinkti vieno iš dviejų. Abu vienodai kabino mūsų širdis. Pavasario švenčių proga leidome sau paišdykauti ir jūsų malonumui įdėjome juos net du.
Mūsų viršelio herojų Kajų nusižiūrėjome per ankstesnę fotosesiją. Jau tada pamatėme, kad berniukas turi ypatingą charizmą, aplink jį būrėsi visi kiti kūdikiai. Fotografuojant viršelį ir redakcijos komanda matė, ir mama Indrė patvirtino, kad savo žavesio mažylis neprarado, gal tik kepurė, kurią vis bandė uždėti teta fotografė šiek tiek erzino.
Pasak mamos, nėra tokio žmogaus, kurio sūnus nesutiktų ir nepalydėtų su šypsena, visi jį taip ir vadina – šypsenėle. Kajus – pirmagimis, kuris džiugina visus aplinkui. Dieną praleidęs su mama, vakare džiaugsmingai pasitinka tėtį, tuomet prasideda tik jųdviejų metas – žaidimai, maudynės ir t. t,. t. t. su pilna vonia žaislų, trunkančios daugiau nei pusvalandį.
