Leidykla „Briedis“ skuba nuraminti susirūpinusius tėvus ir pristato knygą „Blogų vaikų nebūna. Drausminti mažylius ne gėda“. Maži vaikai ypač mėgsta peržengti ribas. Jie itin aktyviai mokosi bei tyrinėja, ir tai visiškai suprantama. Tai jų natūrali stiprių emocijų išraiška siekiant tapti savarankiškiems.
„Aš neisiu miegoti! Nevalgysiu košės! Nesidėsiu kepurės!“ Taip, jūsų angelėlis tikrai moka išvesti iš kantrybės. O kaip išlikti ramiems tokioje situacijoje? Kaip rasti tinkamus žodžius ir nepradėti rėkti? Ir kaip užauginti malonų bei paklusnų vaiką, bet neapriboti jo vystymosi, nepalaužti jo asmenybės, išugdyti drąsų, kūrybingą ir savimi pasitikinti žmogų?
Amerikiečių pedagogė Janet Lansbury yra unikali tėvystės ekspertė, organizacijos „Resources for Infant Educarers“ (RIE) mokytoja ir novatoriškos vaikų specialistės Magdos Gerber studentė. Jos patarimai pagrįsti ne tik formaliomis studijomis ir kitų ekspertų atliktais tyrimais, bet ir dvidešimties metų darbo su tėvais ir jų mažyliais patirtimi.
Knygoje „Blogų vaikų nebūna. Drausminti mažylius ne gėda“ – patys populiariausi ir skaitomiausi autorės straipsniai apie mažylių elgesį ir pagarbios tėvystės principus, turinčius teigiamos įtakos ir tėvams, ir vaikams. Apžvelgiamos tokios temos kaip bausmės, bendradarbiavimas, ribų nustatymas ir bandymas jas peržengti, pykčio priepuoliai, mušimas ir daugybė kitų. Taip pat pateikiama praktinių patarimų tėvams, susiduriantiems su natūralios raidos nulemtu mažylių noru peržengti ribas, taip išbandant tėvų meilę ir kantrybę. Turint pakankamai žinių bei žvelgiant į pasaulį vaikų akimis, šiuo permainingu laikotarpiu puikiausiai galima kurti pasitikėjimu, pagarba ir meile grįstus abipusius santykius.
Tinkamas auklėjimas suteikia vaikams saugumo ir komforto jausmą. Kai nustatytos ribos yra tinkamos, vaikai jų taip dažnai neperžengia. Jie pasitiki savo tėvais ir globėjais, vadinasi, ir savo pasauliu. Mažyliai jaučiasi laisvesni bei ramesni ir gali nukreipti dėmesį į svarbesnius dalykus: žaidimus, mokymąsi, socializaciją ir tiesiog buvimą laimingais vaikais.
Knygos ištrauka
Kodėl vaikai mūsų neklauso
Tėvai manęs dažnai klausia: „Kodėl mano vaikai neklauso?“ Iš tikrųjų jie nori paklausti: „Kodėl vaikai nevykdo mano nurodymų?“
Vaikai visada yra pasirengę klausytis, nuo pat gimimo bando iššifruoti mūsų žodžius ir intuityviai pajusti neišsakytas žinutes. Jie taip pat yra unikalios asmenybės, formuojančios asmenines idėjas, nuomones ir valią. Kūdikiai ir mažyliai paprastai supranta, ko mes norime, tačiau pasirenka elgtis priešingai.
Tad kodėl mūsų vaikai nedaro to, ko mes prašome?
Toliau pateikiamos dažniausios priežastys.
1. Prarastas ryšys. Vaikai jaučiasi atitrūkę dėl daugybės priežasčių. Galbūt mes pernelyg dažnai juos baudėme ar jais manipuliavome (kartais net patys to nesuvokdami), užuot elgęsi pagarbiai ir tinkamai jiems perdavę nurodymus dėl savo lūkesčių.
Galbūt darėme itin dažną klaidą ir netinkamą vaiko elgesį priėmėme asmeniškai. Kodėl šis vaikas, dėl kurio mes viską darome ir iš tikrųjų aukojame savo gyvenimą, tyčia mūsų neklauso ir mus nuvilia (pavyzdžiui, mušdamas jaunesnę sesutę), nors mes tai kartojome šimtą kartų? Ar jis mūsų nemyli?
Vaikai dažnai elgiasi priešingai ir mūsų neklauso, kai nejaučia mūsų meilės. Jie suvokia, kad prarado mūsų malonę, nes mes jų nesuprantame ir kaltiname, kai jiems iš tikrųjų reikia pagalbos. Mūsų elgesio kontrolės taktika (dažnai taikoma su nemaža pykčio ar nusivylimo doze) gali priversti vaikus jaustis nemaloniai, sutrikti ar net įsibaiminti, o tai ypač atsispindi jų nepastoviame elgesyje.
Toks impulsyvus elgesys paprastai tęsiasi tol, kol suprantame, kokią žinutę vaikai nori mums pasiųsti: „Būk mano švelnus vedlys ir padėk man vėl pasijusti saugiai.“
2. Vien žodžių nepakanka. Tėvai dažniausiai itin nustemba, kai jų žavingas 11 mėnesių kūdikis staiga trenkia jiems per veidą, nusijuokia ir vėl tai padaro, o tėvai tuo metu šaukia: „O, ne, mes nesimušame!“ arba „Tu skaudini mane!“. Ar staiga šis kūdikis tapo blogas, ar nustojo mus mylėti? Aišku, ne. Kūdikis tiesiog veiksmais parodo tai, ko dar nesugeba įgarsinti žodžiais. Tai lemiama akimirka parodyti, kad tokio elgesio netoleruosime.
Mes švelniai laikome kūdikio rankytes ir ramiai sakome: „Aš tau neleisiu manęs mušti. Tu mane skaudini.“ Ir jeigu mūsų nuostabusis kūdikis toliau bando mums pliaukštelėti, galime pridurti: „Tau dabar nelengva. Pastatysiu tave ant žemės.“
Kai tai padarysite, vaikas, tikėtina, pradės verkti. Ir kadangi jau ėmėmės visų būtinų veiksmų, dabar turime daugiau laiko pagalvoti ir prisiminti: „Aha. Josie šiąnakt blogai miegojo ir, nors dar ne laikas eiti pietų miego, ji jau pavargusi. Tai jos žinutė ir nieko keista, kad ji nesiliovė muštis.“
Suvokę, kad vien tik žodžių dažnai nepakanka (ir kaip vaikams sunku mus suprasti bei išreikšti savo poreikius), pamatome, kaip juokingai elgiamės asmeniškai priimdami vaikų atsisakymą vykdyti mūsų žodinius nurodymus. Mūsų pareiga yra savo lūkesčius išreikšti tvirtais, bet švelniais veiksmais.
3. Mūsų santūrumas sukelia kaltę. Kartais, kai tėvai mano, kad pakaks vien tik žodžių, arba nenori imtis jokių fizinių veiksmų, jie prašo vaiko ką nors daryti (ar nustoti darius) iš gailesčio. Pavyzdžiui, tėvai sako dukrelei, kad ji „juos įskaudino“, kai nesutvarko savo kambario, arba jie tampa pažeidžiami ir pradeda verkti kilus konfliktui dėl galios (kuris dažniausiai kyla tada, kai tėvai nėra linkę nustatyti aiškių ribų).
Toks atsakas yra ne tik neefektyvus, bet ir gali priversti vaikus jaustis kaltus bei sukelti nesveiką atsakomybės už kitų žmonių pažeidžiamus jausmus pojūtį (ir kartu stresą).
4. Elgiamės neįtikinamai arba nesitvardome.
„Jeigu tėvai ne itin tiki konkrečia taisykle arba bijo, kad vaikas jos nesilaikys, labai tikėtina, kad vaikas taip ir elgsis.“ Magda Gerber
Nuo to, kaip duodame nurodymus, priklauso, ar mūsų vaikas jų laikysis. Kai kuriems tėvams reikia šiek tiek pagalbos didinant pasitikėjimą savimi, kad gebėtų pristatyti taisykles pasitikinčiai, ramiai ir nepamirštų sakinio pabaigoje dalykiškai padėti tašką, o ne klaustuką (padėti tašką, o ne klausti „ar gerai?“).
Tėvams taip pat dažnai reikia išmokti lėtai pėdinti, užuot rėkus „Ne!“ ir puolus prie kūdikio, kuris tuoj palies šuns dubenėlį, arba pasileidus prie mažylio, bėgančio šalin, nes jau laikas iš parko eiti namo (žinoma, tokie skubūs atvejai kaip vaiko išbėgimas į gatvę yra kita istorija).
Kai puolame prie vaiko skubiai, užuot ramiai priėję pasitikėdami, tokiu elgesiu galime sukelti nepageidaujamo vaiko elgesio pasikartojimus, kurie jau gali tapti jaudinančiu žaidimu.
Ramus atsakas taip pat yra naudingas, kai vaikai verkšlena, rėkia ar bando kartoti nešvankų žodelį, išmoktą vaikų darželyje. Tikėtina, kad vaikai pamirš tą žodį ir liausis verkšlenę ar rėkę, jeigu mes užkirsime tam kelią, ignoruodami tokį elgesį (tai nėra tas pats, kas tyčia ignoruoti savo vaiką) ar abejingai duodami ramų nurodymą: „Šiek tiek per garsiai.“ Arba: „Tai bjaurus žodis. Prašau jo nebekartoti.“
5. Pernelyg stipriai reaguojame. Niekas nemėgsta, kai jiems per daug vadovaujama, ypač mažyliai ir paaugliai. Kai tik įmanoma, suteikite vaikams, įskaitant ir kūdikius, pasirinkimo galimybę ir autonomiją. Vaikai nuo pat gimimo nori būti aktyvūs veikėjai. Įtraukite juos į sprendimų priėmimo procesą ir paprašykite padėti išspręsti problemas (svetainėje www.RegardingBaby.org paskelbtame straipsnyje „Pakalbėkime“ (angl. „Let’s Talk“) Lisa Sunbury pateikia apgalvotus pasiūlymus).
Kai savo nurodymus deriname kartu su galimybe vaikams laisvai žaisti, jie būna labiau linkę mūsų klausyti. Taip pat itin naudinga nepamiršti pripažinti vaiko požiūrį, pavyzdžiui: „Mes taip smagiai žaidėme lauke ir aš puikiai suprantu, kad tu nenori eiti namo, tačiau turime tai padaryti.“
6. Mūsų vaikas turi svarbesnių reikalų. Kartais nurodymų neklausymas yra visai geras dalykas. Vaikas tiesiog vadovaujasi sveiku ir žavingu instinktu mokytis pačiu geriausiu būdu – žaidžiant, tyrinėjant ir laikantis savo vidinių norų.
Mano dukrai yra 2,5 metų. Mums vykstant į užsiėmimus (reglamentuotas žaidimų grupes, mamos ir mažylio grupę), ji neklauso mano nurodymų (arba tai daro labai retai). Retkarčiais ji iš dalies paklūsta, bet dažniausiai būna tikra laukinukė, kuri vartosi aplinkui, bėgioja, šoka didelėje patalpoje, o kiti vaikai ramiai sėdi šalia mamų… Ar man tai turėtų kelti nerimą, ar leisti jai laisvai tyrinėti viską aplinkui (dabar žiema, tad ne taip lengva rasti didelę erdvę pabėgioti!), ar bandyti ją priversti klausytis animatoriaus, kuris veda užsiėmimus vaikams?
Lenore
Hmm… Klausytis animatoriaus ar vartytis, bėgioti ir šokti? Sudėtingas klausimas.
