Svarbiausios šeimos vertybės, kurias tėvai turi perduoti vaikams – kokios jos yra šiandien ir ar labai skiriasi nuo tų, kurias mums diegė mūsų tėvai? Į šiuos klausimus atsakymų ieško psichologė Karolina Gurskienė.
Iš kartos – į kartą
Kiekvienoje šeimoje yra puoselėjamos tam tikros vertybės ir nuostatos, kurias tėvai nori perduoti savo vaikams. Dažniausiai svarbiausiomis laikomos tos, kurių mus mokė mūsų tėvai. Paprastai tai, kas buvo svarbu mūsų tėvams auklėjant mus, tebėra svarbu ir mums auklėjant savo vaikus. Jeigu vargingoje šeimoje vaikai buvo mokomi, kad reikia gerbti maistą, pakelti nuo žemės nukritusią duonelę, užaugę jie paprastai ir savo vaikus moko pagarbos maistui, neatsižvelgiant į jų finansinę laisvę.
Svarbiausia vertybė – šeima
Visais laikais, nesvarbu, kokios auklėjimo mados buvo tuo metu populiariausios, svarbiausia vertybė išlieka ta pati – šeima. Vaikai nuo pat vaikystės patys ima mėgdžioti vaizdus, matomus namie: žaidžia su lėlėmis „namus”, su gyvūnų ar kitomis figūrėlėmis vaidmenimis žaidžia šeimą, stato namus, kuriuose gyvena tėveliai ir jų vaikučiai. Nors vertinti šeimą vaikai mokomi nuo vaikystės, reikėtų nepamiršti apie tai kalbėti ir vyresniame amžiuje.
Teisingos vertybės nesiformuoja savaime, joms reikia paaiškinimų ir diskusijų, tam reikia skirti nuoširdaus laiko. Nors vertybių sąrašas yra labai ilgas, pagrindinės, tokios kaip šeima ir meilė, išlieka visais laikais. Tačiau vertėtų nepamiršti ir kitų, tikrai svarbių vertybių, kurių turėtume išmokyti savo vaikus: tai nuoširdumas ir empatija, atsakomybė, sąžiningumas ir padorumas, pareigingumas ir pagarba, meilė mokymuisi ir knygai, nesavanaudiškumas ir gailestingumas.
Vertybių sąrašas yra individualus dalykas, todėl jis gali būti pildomas pagal kiekvienos šeimos individualius poreikius ir atsižvelgiant į jų vaikų auklėjimo metodus.
Paauglystėje – abejojimas vertybėmis
Žinoma, laikui bėgant vertybės gali keistis, deformuotis, o ypač paauglystėje, todėl vaikui labai svarbu turėti tvirtus vertybinius pagrindus, kad ateityje nebūtų sunku teisingai pasirinkti. Vyresnį vaiką supa nebe tokia saugi aplinka, kaip mažą: jis kažkuo domisi, bet ir nusivilia, jis stengiasi sakyti tiesą, bet kartais ją nuslepia, yra sąžiningas, bet galbūt ne visada pasako kasininkei apie per didelę atiduotą grąžą.
Vertybės keičiasi vaikui augant ir vis labiau sąveikaujant su aplinka. Jos formuojasi ne tik šeimoje – draugai, visa vaiką supanti aplinką taip pat daro didelę įtaką jo vertybių formavimuisi (ypač paauglystėje), todėl labai svarbu, kad vaikui iškilus klausimams, tėvai būtų šalia ir nukreiptų jį tinkama linkme.
TV ir interneto „vertybės“
Televizija, internetas, knygos ir kitos priemonės yra labai stiprūs vertybių „formuotojai”, tačiau tikrai ne viskas, ką vaikai ten mato ir girdi, yra priimtina.
Ypač jautrūs aplinkos poveikiui yra mažieji, jie yra patiklūs ir viską priima tiesiogiai, kaip liaudyje sakoma, „už gryną pinigą”. Animaciniuose filmukuose matomas smurtas ar patyčios labai greitai gali tapti vaikams normaliu reiškiniu, jeigu nebus kruopščiai atrinkti.
Televizija, internetas, knygos ir kitos priemonės yra labai stiprūs vertybių „formuotojai”, tačiau tikrai ne viskas, ką vaikai ten mato ir girdi, yra priimtina.Psichologė Karolina GURSKIENĖ
Animaciniai filmukai turėtų būti itin atidžiai „perfiltruoti”, nes esant tokiai gausiai pasiūlai yra tikrai daug visiškai bevertės ir net žalingos animacijos.
Tačiau vaikų apsaugoti nuo viso pasaulio blogio neįmanoma, todėl tėvelių komentarai su pavyzdžiais ir paaiškinimais yra tiesiog būtini teisingam vaiko pasaulio suvokimui. Dažnai tėveliai skundžiasi, kad nebėra gražių ir pamokančių animacinių filmų, kurie puoselėtų teisingas vertybes vaikams. Nors senoji animacija yra pamokanti, tačiau nebepatraukli vaizdo kokybe, todėl vaikai mieliau renkasi spalvotus šeštadienio ryto filmukus. Tiek žiūrint vienus, tiek kitus mažyliui formuojasi savitas požiūris apie pasaulį ir jo suvokimą, o kuriuos vaikui pasiūlyti žiūrėti priklauso nuo mūsų pačių vertybių sistemos ir galimybių skirti laiko matytų vaizdų aptarimui.
Vaikai mokosi ne girdėdami kalbas, o matydami pavyzdį
Vaikai mokosi stebėdami, todėl tai, ką vertina tėvai, vertins ir jų vaikai. Kad ir kaip aiškiai būtų „diegiamos” vaikams tam tikros vertybės, jeigu jos nebus nuoširdžiai puoselėjamos namie, jos bus labai greitai vaikų užmirštos. Jeigu namie yra pasakojama, kad ne pinigai atneša laimę ir ne jie yra svarbiausi, o tuo tarpu tėvai nuolat kalba apie pinigų trūkumą naujai mašinai ir auskarams su deimantais, vaikui įsimins ne teorija, o praktika. Taip pat su teisybe. Nors ir sakyti tiesą, nemeluoti, vaikai mokomi labai anksti, tačiau tik vėliau jie praktiškai ima suprasti to reikšmę. Jeigu tėveliai patys iš tikrųjų tai laiko vertybe ir jos laikosi, vaikui nėra sunku ir pačiam tai perimti, tačiau jei ši vertybė puoselėjama tik teoriškai, o elgiamasi visai priešingai – naudos nebus jokios. Jeigu vaikui girdint jūs pameluojate savo draugei, kad sergate, nes nenorite eiti kartu su ja apsipirkti, vaikui siunčiamas labai aiškus signalas – „meluoti galima”. Juk mama – autoritetas, sektinas pavyzdys.
Vertybių perteikimas yra kantrybės ir laiko reikalaujantis procesas. Jeigu mes norime, kad užaugę vaikai elgtųsi tinkamai– įdirbis šiandien neabejotinai duos vaisių rytoj.
Psichologė Karolina Gurskienė
