Savo gimdymo istorija dalijasi Sandra. Rašykite mums el.p. portalas@tavovaikas.lt.
Mano nėštumas buvo labai lengvas, iki paskutinės dienos padėjau vyrui įrengti mūsų naują butą. Nepaisant to, kad priaugau daugiau kaip 30 kg (!), viskas buvo puiku.
Suėjus 40 savaičių su mama nuvykom į Santaros klinikų akušerijos priėmimą. Atsivežtus daiktus palikau mašinoje, nes turėjau įtarimą, kad dar važiuosiu namo. Taip ir buvo, po apžiūros paleido savaitei namo.
Lapkričio 15 dieną 8 val. ryto, kaip sutarta, vėl buvau priėmimo skyriuje, dabar jau su daiktais ir vyru. Apžiūros metu pasakė, kad gimdos kaklelis atsivėręs 5 cm. „Greitai persirenk ir keliaujam gimdyti“, – išgirdau. Tai buvo patys baisiausi žodžiai, nes gimdymo bijojau paniškai. Nėštumo metu mamų forumuose skaitydavau gimdymo istorijas, jos ne visos buvo gražios. Klaida! Nedarykit to!
Guliu gimdykloje, vyras šalia, baimės akys pilnos, bet bėgt jau nėra kur, pasirinkimo gimdyti ar ne irgi neturiu. Atėjusi gydytoja išpakuoja labai ilgą „virbalą“. „Dabar tai skaudės“, – spėju pagalvoti. Pasirodo, ne! Nuleido vandenis ir paliko laukti sąrėmių.
Pirmas valandas buvo visai smagu, su vyru žiūrėjom „Daktarą Hausą“. O tada prasidėjo sąrėmiai, skauda, bet kentėti tikrai galima, reti ir trumpi. Kuo tolyn, tuo dažnyn ir ilgyn. Nemeluosiu, skauda tikrai, bet įsivaizdavau, kad bus blogiau!
Atėjęs gydytojas paklausė, kokių nuskausminamųjų noriu. Paaiškino, kad paprasti veikia trumpai, bet greitesnis stūmimas, o epidūrinė nejautra nuima sąrėmių skausmą, bet ilgiau reikės stumti. Aš juk didvyrė, skausmo nebijau, tad ir rinkausi paprastus nuskausminamuosius. Pasigailėjau! Oi, kaip gailėjausi.
Kai suveikdavo vaistai, spėdavau valandai užmigti, po valandos vėl skausmai milžiniški. Taip kelis kartus leido vaistus, spėjau šiek tiek pailsėti. Medikai paaiškino, koks jausmas bus, kai norėsis stumti, liepė, kad tada vyras jiems iš karto praneštų.
Kažkaip nesitikėjau, kad tas jausmas taip staiga ateis.
Atbėgusi visa komanda paaiškino, ką daryti, kaip kvėpuoti, kada stumti.
Vienas, du, trys – prasideda sąrėmiai, rėkiu, stumiu!
Po keturių bandymų paaiškėjo, kad virkštelė yra trumpa ir vaikas negali visiškai nusileisti ir įsiremti į dubenį. Liepė lipti iš lovos ir stovėti, gal tai padės nusileisti vaikučiui. Stovėti nesugebu, labai skauda, vyras atėjo nugaros masažuoti. Kam man tas masažas, nenoriu aš jo! (Po visko atsiprašiau vyro, kad taip rėkiau ant jo).
Grįžtu lovą, laukiu sąrėmių ir vėl stumiu. Nieko. Antrą kartą taip pat nepavyksta. Atėjo gydytojas, užgulė pilvą, vienas, du, trys, sąrėmis, aš stumiu, jis stumia ir… aleliuja! Nebeskauda, girdžiu savo mažutę, kaip gera.
Mums gimė sveika ir mažutė dukryte Barbora.
Vaiko prisiglaudimas atperka visas kančias gimdymo metu!
Pagimdžiau 15.20 val., taigi, pats stūmimas truko 20 min, o aš galvojau, kad pusę dienos.
Bijoti nėra ko, skauda, bet iškenčiama. Tik gailiuosi, kad nėštumo metu nelankiau jokių seminarų apie kvėpavimą gimdymo metu ir stūmimą, nes stūmiau ne vaiką, o sau „į žandus“. Tai kokias dvi dienas buvau mėlynu veidu, nes trūko kapiliarai.
Gimdymo istorijų konkursas „Gimties stebuklas“ portale www.tavovaikas.lt tęsiasi. Laukiame jūsų istorijų el. paštu portalas@tavovaikas.lt. Įdomiausios mėnesio istorijos autorės laukia prizas. Daugiau informacijos – ČIA.
