Penkis vaikus auginanti Neringa rašo tinklaraštį „Mama su šypsena kišenėje“. Kovo 11 – osios proga – šventiniai Neringos pamąstymai.
Aš labai myliu Lietuvą.
Per patį Moters dienos įkarštį rankose išdidžiai laikiau elektrinį grąžtą ir išsijuosusi „gaminau“ skylę sienoje. Ne todėl, kad neturėjau, kas man ją išgręžtų. Todėl, kad užsimaniau tą skylę „pasigamint“ būtent tą minutę… Mane buvimas Moterimi „veža“ ne tik dėl moteriško unikalumo, bet ir neįtikėtino šios lyties universalumo, galinčio skleistis čia, Lietuvoje.
Aš galiu dėvėti bet kurios spalvos rūbus, ir dėl to niekas nekels diskusijų. Aš galiu dėvėti ir sijonus, ir kelnes, ir „fufaikas“, avėti botus, kaliošus ar „kablus“, ir tai tebus mano stiliaus apraiškos… Nes čia – Lietuva.
Aš galiu vizgint uodegą ir vaikščiot papūtusi lūpas, jei tik man to norisi, galiu kad ir kasdien nusipiešti „špakliumi“ pageidaujamą veidą, užsitempt ant užpakalio mini, o gal pasislėpt patogiame maxi, ir vis dar išlikt … tiesiog Moterimi. Nes čia – Lietuva.
Aš galiu gręžt sienoje skyles, pasikabint namuose šviestuvus, net perkast daržą savo ale gležnomis rankomis, atsisėst į patogią boso kėdę, aptraukta oda, užsisakyt bare viskio be ledukų… Už tai man gresia būti išvadintai boba su kiaušais, betgi vis tiek liksiu „nieko sau“ Moteris… Nes čia – Lietuva.
Aš galiu kalbėti ir tylėti, gundyti ir raminti, uždegti ir užgesinti, dirbti ir tinginiauti, gimdyti ir negimdyti… Gimdyti vieną „viršininką“ ar visą futbolo komandą. Galiu reikštis, realizuotis, aktualizuotis ir dar visaip kaip „-uotis“, ir už tai nebūsiu nei užmėtyta akmenimis, nei sudeginta ant laužo, nors esu Moteris… Čia – Lietuva.
Aš galiu tikėti ir netikėti, tikėtis ir nusivilti, nusvilti, griūti ir vėl pakilti. Galiu šokti ir dainuoti, pūsti dūdą ir studijuoti. Galiu būti veganė ar vegetarė, mėsėdė ar žolėdė. Vienokia ar kitokia, o gal tiesiog visokia.
Nes aš laisva ir galiu rinktis.
Todėl, kad gyvenu nuostabioje šalyje pavadinimu LIETUVA.
Aš nesu akla, kurčia ar klaidžiojanti LSD haliucinacijų labirintais.
Mano šaly yra burbančių, stenančių, krizenančių ir pro dantis piktus žodžius košiančių žmonių, liūdnomis, apsiblaususiomis ar alkoholiu užpiltomis akimis, bet…
Joje išsibarsčiusi visa puokštė sudėtingų problemų ir neišspręstų klausimų, bet…
Aš rizikuoju susidurti su priešiškumu ir nepalaikymu, biurokratine raizgalyne ir viešu nuplakimu žodžiais, bet…
Bet, bet, bet…
Aš taip pat savo kely susiduriu su tuo, kas mane įkvepia, kas į mano kišenę įdeda ne tik šypseną, bet ir viltį… Su stiprybe, vedančia pirmyn, nors ir virpančiomis kojomis, nors ir po ašaromis laistomu skėčiu. Su gausybe širdingų žmonių, net nesiruošiančių paversti mano šalies orvelišku gyvulių ūkiu. Su būriu senolių šviečiančiais veidais, besimeldžiančių už Lietuvos vaikų ateitį. Su dosnumu, gailestingumu ir stebuklais. Su darbštumu, ryžtu, drąsa, išmintimi ir stulbinančiu protu. Ir dar su daug daug nuostabių dalykų.
Argi ne puiki manoji Tėvynė?
Su dar vienu Lietuvos gimtadieniu, lietuvės ir lietuviai! Priglauskim ranką prie širdies ir traukim iš jos visos ne tik garbingą giesmę, bet ir meilę mūsų šaliai!
