Augimo krizės – būtinos ir svarbios, nes jas įveikę mūsų vaikai tampa brandesni, pereina į kitą amžiaus tarpsnį, teigia psichologė-psichoterapeutė Vilma Mažeikienė, knygos “Kai augti sunku” autorė.
Anot jos, šeimos įtaka vaiko asmenybės formavimuisi yra be galo svarbi, todėl ypač svarbu laiku išgirsti ir suprasti savo vaikų bėdas.
Krizių nereikia vengti
Krizės metu tėvai natūraliai susiduria su vienokiais ar kitokiais auklėjimo sunkumais. Tačiau tam tikram amžiui būdingos problemos rodo, kad vaikas normaliai auga ir vystosi. Tėvams svarbu ne žūtbūt apsaugoti savo vaikus nuo tam tikram amžiui būdingų augimo problemų, bet numatyti, kaip jie jas spręs: nuleis rankas ir paliks viską likimo valiai ar stengsis įveikti. Laiku susidorojęs su sunkumais vaikas dvasiškai, psichologiškai, fiziškai bei socialiai pereis į brandesnį amžių.
Pasitikėjimo/nepasitikėjimo krizė (iki 1 metų)
Šiame etape vaikas visiškai priklausomas nuo suaugusiųjų dėmesio. Jei jis patiria tėvų meilę – yra kalbinamas, myluojamas, prižiūrimas bei visi jo pagrindiniai fiziologiniai, psichologiniai, emociniai poreikiai laiku patenkinami, – tai susidaro palankios sąlygos vaiko asmenybei sėkmingai vystytis.
Ypač svarbus mamos vaidmuo. Jos dėka stiprėja vaiko saugumo jausmas, pasitikėjimas kitais suaugusiaisiais bei visu išoriniu pasauliu. Pirmaisiais vaiko gyvenimo metais mama yra tarsi laidas, padedantis formuotis optimizmui, vilties turėjimui, teigiamam savęs vertinimui, savo vertės, reikšmingumo pajautai. Tai yra labai svarbus startas augti toliau ir gyvenime siekti savo tikslų.
Bet jei mažyliu menkai rūpinamasi, jeigu jis nepatiria artimiausių žmonių meilės, jis darosi baikštus, įtarus, formuojasi visa apimantis nesaugumas, nepasitikėjimas išoriniu pasauliu ir jame gyvenančiais žmonėmis, pakertamas pasitikėjimo savimi jausmas. Dėl to vyresniame amžiuje vaikui gali kilti asmenybės bei elgesio sutrikimų, kuriuos koreguoti labai sunku.
Pagrindiniai auklėjimo akcentai
– Mylėkite vaiką besąlygiškai, myluokite, glostykite.
– Bendraudami suteikite kuo daugiau teigiamų emocijų ir potyrių.
Savarankiškumo/ gėdos jausmo ir abejonių krizė (2–3 metai)
Šiame etape, jeigu jis sėkmingai įveikiamas, formuojasi vaiko savarankiškumas, asmeninės vertės pojūtis, o jei nesėkmingai – gėda ir abejonės, netikrumas. Tokio amžiaus vaikas išmoksta ne tik vaikščioti, bet ir laipioti, atidarinėti, stumdyti, mėtyti. Jis labai džiaugiasi savo naujaisiais gebėjimais, nori viską daryti pats ir netgi padėti suaugusiesiems. Vaikas tarsi bando sužinoti, ką jis gali savo aplinkoje valdyti, tvarkyti, o ko – ne. Jei tėveliai leidžia ir net skatina daryti tai, ką jis iš tikrųjų gali, stiprėja vaiko pasitikėjimo savimi jausmas, noras siekti savarankiškumo, aktyvumas.
Šiame tarpsnyje vaikui labai svarbu leisti pasijusti vertinga asmenybe, kuri pati gali rinktis, pradedant nuo pačių paprasčiausių dalykų. Priešingu atveju, jei tėveliai neleidžia vaikui išbandyti savo jėgų, nuolat pabrėžia jo klaidas, peikia, skubina, bara, puola daug ką už jį daryti, formuojasi perdėto drovumo, gėdos jausmai, abejojimas savo jėgomis ir pasauliu. Dažnai vaikai ima meluoti, kad įtiktų tėvams, pateisintų jų lūkesčius.
Pagrindiniai auklėjimo akcentai
– Laiku reaguokite į netinkamą vaiko elgesį.
– Kontroliuokite vaiko elgesį, ilgainiui tai turi peraugti į bent dalinę vaiko savikontrolę.
– Nustatykite aiškias taisykles ir ribas.
– Suteikite ir skatinkite savarankiškumą, ypač kai vaikas pats rodo iniciatyvą.
– Baigiantis šiam etapui vaikas tampa mažiau priklausomas nuo suaugusiųjų, išskyrus ten, kur būtina.
Iniciatyvumo/kaltės jausmo krizė (3–5 metai)
Vaikas sėkmingai pereina šį etapą, jei tėveliai nevaržo jo iniciatyvos, leidžia jam bėgioti, bandyti, išsigalvoti įvairiausių žaidimų. Svarbu kantriai atsakinėti į visus vaiko užduodamus klausimus, padėti lavėti jo vaizduotei. Svarbu, kad suaugusieji laiku ir vietoje taikytų draudimus – pasakytų „ne“ tik tada, kai tai tikrai būtina. Tuomet vaikas nepraras iniciatyvumo, pasitikės savo jėgomis. Taip bus ugdomas sveikas sąžinės ir pareigos jausmas.
Šis raidos etapas nėra sėkmingas tada, kai tėvai per dažnai slopina savo vaiko iniciatyvumą, neleidžia savarankiškai veikti, parodo, kad jo užduodami klausimai juos nuolat vargina ir yra įkyrūs. Tada vaikas dažnai išgyvena kaltės jausmą, auga drovus, įsitempęs, suvaržytas. Kaltės jausmas labai pavojingas šiame amžiuje, ypač jei vaikas jo patiria per daug ir per dažnai. Nuolatinis kaltės jausmas skatina vidinį kerštingumą, pyktį, baimę būti nubaustam už slaptas mintis. Vyresniame amžiuje galimi elgesio ir emocijų sutrikimai, menkavertiškumo jausmas.
Kita vertus, jei tėvai leidžia per daug ir toleruoja netinkamą elgesį, nesugeba laiku nustatyti ribų, kenkia savo vaikui, nes jis gali užaugti nepakankamai sąžiningas bei atsakingas, o vyresniame amžiuje patirti didelių bendravimo sunkumų.
Pagrindiniai auklėjimo akcentai
– Neerzinkite vaiko be reikalo, kad neišsiderintų jo dvasinė pusiausvyra.
– Išklausykite vaiko pateiktus klausimus ir atsakykite į juos, kad ir kiek daug jų būtų.
– Pradėkite mokyti vaiką spręsti iškilusias problemas, sunkumus, konfliktus.
– Drauskite tam tikrus dalykus, parodykite ribas ir laiku pasakykite „ne“ netinkamam vaiko elgesiui.
– Pagrindinis sunkumas šiame amžiuje – išlaikyti pusiausvyrą tarp iniciatyvumo skatinimo ir draudimų, kaltės jausmo.
Sugebėjimo atlikti/menkavertiškumo krizė (6–11 metų)
Tai visuomeninio gyvenimo pradžia – prasideda mokyklinis gyvenimas. Vaiko aplinka nebėra vien tėvai, šeima. Santykiai ir aplinka, kuriuos vaikas randa mokykloje, daro didžiulę įtaką jo psichinei pusiausvyrai. Šis etapas reikšmingas tuo, kad atsiranda gebėjimas kooperuotis. O didžiausia šio tarpsnio vertybė – įgyjamas meistriškumo, kompetencijos, sugebėjimo gerai ką nors atlikti pojūtis.
Šis pojūtis atsiranda tada, kai vaikas suvokia, kad gali ir sugeba pasiekti išsikeltus tikslus, bei sulaukia aplinkinių palaikymo, pripažinimo. Tačiau jei vaikas pakliūva į tokią aplinką, kuri nepadeda formuotis naujiems įgūdžiams bei mokėjimams, ir sulaukia daug kritikos, menkinimo, paniekos, tuomet stiprėja vaiko nepasitikėjimas savimi, savo jėgomis. Dėl šių priežasčių didėja menkavertiškumo jausmas, kuris netrukus gali peraugti į nevisavertiškumo kompleksą, ir vaikas kuo toliau, tuo labiau patiki, kad yra niekam tikęs.
Pagrindiniai auklėjimo akcentai
– Palaikykite, paskatinkite atliekantį naują veiklą vaiką. Venkite tuoj pat pulti kritikuoti, jei jam kas nors neišeina.
– Pagirkite už pastangas, kartu pasidžiaukite pavykusiu rezultatu, net jei jis labai retas.
– Pamokykite naujos veiklos ar įgūdžių.
– Leiskite baigti pradėtą darbą, būkite kantresni, ypač kai vaikui nesiseka ar pažanga lėta.
– Priimkite vaiką tokį, koks jis yra.
– Pasistenkite kuo dažniau kalbėtis ir išklausykite vaiką.
Tai buvo ištrauka iš Vilmos Mažeikienės knygos “Kai augti sunku”.
Knygos dailininkė Asta Puikienė.
