JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Ir keturmetis nori galių

Ir keturmetis nori galių

Vos tėvai spėja išgyventi vadinamąją trejų metų krizę, staiga keturmetis pradeda dar kitaip reikštis – nuolat prieštarauja, konkuruoja, kovoja, reikalauja dėmesio savo idėjomis ir, atrodo, jo vienintelis uždavinys – išvesti tėvus iš proto. Kas darosi?

Konsultuoja Paramos centro vaikams psichologė Jūratė Baltuškienė

 

4–7 metų vaikams pagal psichologinę raidą stiprėja vidinis poreikis jaustis galintiems, sugebantiems, kartais net galingiems, svarbu pajusti, kad jų idėjos, gebėjimai, sumanymai pripažįstami. Tai svarbus vidinis poreikis, kurį patenkinus šiame amžiuje, vaikas į tolesnius amžiaus tarpsnius, taip pat ir į suaugusiojo gyvenimą, atsineša pasitikėjimą savo jėgomis, inicia­tyvumą, norą stengtis. O pajutęs kritiką, kad jo iniciatyva slopinama, „nugalinama“, nuvertinamos idėjos, išsineš pyktį ir kaltės jausmą, kad leido sau per daug, galbūt išsišoko, todėl ateityje gali vengti rodyti iniciatyvą, bijoti bandyti, nes netikės, kad gali pasisekti.

 

„Būk savo vietoje“

Šitame amžiuje atsitinka taip, kad vaikai pradeda suprasti, jog tėvai ir kiti suaugusieji gali daug daugiau, nes jie leidžia arba draudžia, sutinka arba ne, atima arba duoda, o mažyliai, pasirodo, negali nieko. Bet ir jie nori galėti ir dėl to pradeda ieškoti įvairiausių būdų, kaip tas galias parodyti. Kai kurie randa pozityvių būdų, o kai kurie taip ir neranda, nes pozityvūs būdai tėvų ar kitų suaugusiųjų yra nuolat slopinami. Ką mažyliai girdi: „Tu per mažas“, „Tu to nedaryk“, „Dar ne dabar“, „Kokią nesąmonę sugalvojai“, „Aš padarysiu už tave“… Tuomet vaikai pradeda ieškoti drastiškesnių būdų, kaip parodyti savo galias – darosi grubūs, bando atkreipti dėmesį, skriausdami kitus, labai stipriai viskam prieštaraudami iki paskutinio kraujo lašo, vien tam, kad pajustų savo galias. Šis amžius labai svarbus, nes dauguma tėvų tampa labai įsitempę ir stoja į keistą kovą su savo vaikais. Tarsi pradeda galynėtis su jais, „nusodina“ ir pastato mažylius neva į vietą, taip nuslopindami jų iniciatyvą, atimdami galias. Tėvams būtų gerai pažinti šį savo vaikų amžiaus tarpsnį ir sužinoti, ką daryti, kaip elgtis su savo mažyliais.

           

Toks paprastas pavyzdys – tėtis eina taisyti dviračio, pasiima savo įrankius, penkiametis sūnus sako: „Aš eisiu su tavimi, padėsiu.“ O tėtis jam: „Tu dar per mažas imti mano įrankius, tai pavojinga, pasiimk savo plastikinius, tada galėsi man padėti.“ Mažyliui tokie žodžiai yra žiaurus įžeidimas, nes jis nori panašėti į suaugusįjį, kuris yra toks galingas, tiek visko moka ir gali.

 

Kunkuliuojantis idėjomis

4–7 metų vaikai turi labai daug idėjų, kurias siūlo suaugusiesiems. Toks mažylis siūlo mamai: „Apverčiame stalą, apklojame paklodėmis – bus puiki palapinė.“ Ką atsako mama? „Oi, tu ir sugalvojai nesąmonę, tiek netvarkos, tiek laiko užims, gal kada nors, bet tikrai ne dabar.“ Mažylis patiria didžiulį nusivylimą, nes jo sumanymas, iniciatyvumas, jo vaizduotė buvo nuslopinta. Šie pavyzdžiai pozityvūs, kai vaikas tiesiog nori imituoti suaugusiųjų gyvenimą, siūlo idėjų ir pan.

           

Turbūt visiems tėvams girdėta ir žinoma situacija, kai kur nors susiruošiate, o vaikas šaukia: „Aš pirmas pro duris, aš pirmas!“ Arba pirmas į mašiną ir pan. Tai nebūtinai būdinga tik 4–7 metų vaikams, bet kaip tik šiame amžiaus tarpsnyje tokius žodžius turėtumėte suprasti kaip vaiko norą galėti bent tiek – žengti pro duris pirmam. Jo vidinė emocinė logika yra maždaug tokia: „Jeigu jau negaliu nuspręsti pats, ką valgyti, kada miegoti, kada žaisti, tai gal bent pirmas galiu pro duris prabėgti ar į automobilį įsiropšti.“ Vaikai iš pradžių nuslopintas galias bando atkurti pozityviais būdais, bet tėvus net ir tai erzina: „Na, jau ne, palauksi, niekur tu neisi…“ Dėl tokių netinkamų tėvų reakcijų vaikai jaučiasi labai blogai: maži, nieko verti, pikti, atsiranda daug nerimo, o dėl jo labai daug tikrai netinkamo elgesio.

 

„Nugalintas“ darželinukas

Apie tokio amžiaus vaikų neigiamo elgesio pavyzdžius gali labai daug papasakoti darželio auklėtojos, nes dažnai namuose suaugusiųjų „nugalinti“ vaikai savo galias bando parodyti bent jau tarp bendraamžių, kad draugai žavėtųsi ir pritartų. Tie, kurie namuose nuolat girdi: „Nesąmonė, neprisigalvok, tikrai taip nebus, kaip tu nori“, darželyje gali pradėti elgtis neigiamai: neklausyti auklėtojos, kažko nedaryti, atsisakyti keliauti į lauką ir pan. Kiti bendraamžiai stebi ir galvoja: „Oho, koks drąsus Lukutis, kaip paprieštaravo.“ Tas Lukutis tarsi gauna pastiprinimą – „Puikiai, tęsk toliau“, ir prasideda grandininė reakcija, nes tokio amžiaus vaikai vis konkuruoja – tai vienas, tai kitas. Tokiam vaikui namie nieko negalima, o atėjęs į darželį sulaukia susižavėjimo kupinų žvilgsnių. Šiame konkurencijos amžiuje jis tarsi atgauna savo namuose prarastas galias. Mat toks vaikas nežino, kuo gali būti geras, namuose jam to niekas nesako, tuomet ir bando atkurti galias per neigiamus dalykus.

 

Išvesti tėvus iš proto?

Grįžęs namo ir jau pabandęs, kaip galima vesti vieną suaugusįjį (auklėtoją) iš proto, jis nusiteikęs taikyti tą patį elgesio modelį ir tėvams ir… yra „nugesinamas“. Jei vaikas elgiasi netinkamai, būtina stabdyti. Tačiau dažniausiai būna taip, kad vaikas elgiasi gerai ar blogai, o tėvai vis tiek jam sako, kad tai nesąmonė. Paprastai tariant, siūlai idėją ar spardai duris – vis tiek viskas blogai. Mažylis tarsi atsiduria aklavietėje: „Ką man padaryti, kad būtų gerai?“ Tuomet įsivelia į ginčą su mama ar tėčiu dėl paprasčiausių smulkmenų, dėl kurių anksčiau nebuvo jokių bėdų – ėjimo valgyti, valytis dantų. Visa tai gali sukelti tikrą mūšį, kuriame vaikas kovos iki galo, kol pasieks savo – pajus bet kokį patvirtinimą, kad jis kažką gali.

           

Suaugusiesiems būtina atsiminti vieną taisyklę – jokiu būdu nevalia veltis į karą, kovoti. Visi tie jūsų „Nesąmonė, darysi taip, kaip aš pasakiau“ tik rodo, kad tėvai jau įsitraukė į mūšio lauką. Vaikas vis tikrina savo galias ir kai jis stovi prieš tėtį ar mamą ir sako: „Aš nenoriu valgyti šitos košės“, o jie įtikinėja, kad reikia, tai rodo, kad tėvai jau ringe ir grumiasi kovoje – kuris kurį. Suaugusysis gali priversti valgyti košę, gali tiek prigąsdinti, kad vaikas verkdamas kilnos šaukštą ir dar kartą pasijus nieko negalintis. Tėvams nereikia kariauti su vaiku, nereikia paneigti visko, ką jis sako. Kaip išspręsti karą, šiuo atveju – košės? Tėvai turėtų pasakyti: „Tavo nenoras tikrai suprantamas. Kaip gaila, kad šiandien pagaminau tik košės. Galbūt rytoj pagaminsime ko nors kita. Ko norėtum rytojaus vakarienei?“ Kad ir kaip tėvams pikta, vis tiek jų pirma reakcija turėtų būti tokia: „Aš tave girdžiu ir suprantu.“ Šie žodžiai labai nuramina tokio amžiaus vaiką, nes jis tarsi ne kviečiamas kariauti, o yra išklausomas, jo nuomonė priimama. Jokiu būdu tai nerodo, kad mama turėtų pasakyti: „Na, gerai, nenori, nevalgyk.“ Tiesiog pateikti tai, kad valgyti teks ir tą košę, galima kitaip, be kovos, nes jeigu jau įsitrauksite į kovą, jūs, tėvai, taip pat nesijausite nugalėję.

 

Berniukų ir mergaičių kovos

Vaikai stoja į kovą ne todėl, kad labai norėtų kovoti, tiesiog jie turi pasitvirtinti, kad turi galių ir gali. Jeigu kitaip negali pajusti, kad yra galingi, be jokios abejonės, eis kovoti netinkamais būdais. Jeigu kasdien gaus patvirtinimą, kad yra galintys, gebantys ir daug verti, kovoti tiesiog nebereikės – neteks prasmės stoti akis į akį ringe ir galynėtis. Ir mergaitės, ir berniukai gali jaustis „nugalinti“. Mergaitės savo galias tikrina subtiliau. Gali apkalbėti bendraamžę, tarkime: „Tu su ja nedraugauk“ arba „Tu su ja draugauk“. Berniukai iš prigimties yra judresni, linkę ir fiziškai konkuruoti, tai lemia vyriškasis hormonas testosteronas, todėl jų kovos ypač matomos.

           

Šiame amžiuje labai svarbu padėti vaikams atrasti savo pozityvias galias. Jeigu mažylis ką nors stengiasi padaryti, pasakykite: „Koks tu šaunuolis, kad sugalvojai tokią šeimos laisvalaikio idėją“, „Man labai patiko, kad sumąstei lovą pasikloti savu būdu“, „Tu taip gerai išmanai visas transformerių galias, man atrodo, tavo draugams tai labai patinka“. Mažylis, giriamas už pastangas, jausis savimi pasitikintis, galintis padaryti tam tikrus dalykus, tėvų pastebėtas ir stengsis ir toliau.

 

Mažieji „išsidirbinėtojai“

Tie vaikai, kurie bet kuria kaina nori būti pastebėti, labai dažnai gali užimti savitą klouno padėtį. Tarkime, suaugusysis ką nors labai įdomiai kalba, visiems bendraamžiams labai patinka, jam visas dėmesys, mažasis klounas gali imtis priemonių – kad ir užsivožti gėlių vazoną ant galvos. Tai atkreips dėmesį, bendraamžiai kikens, o tai rodys savitą žavėjimąsi juo. Toks vaikas greičiausiai nemoka kitaip žavėti aplinkinių ir sulaukti palaikymo ir jam reikėtų padėti atrasti save, pamokyti atkreipti kitų dėmesį kitais priimtinesniais būdais, t. y. išmokyti „išsidirbinėti“ teigiamai. Kai kurie vaikai geba sugalvoti labai įdomių žaidimų savo bendraamžiams, kai kurie kažkurioje srityje daugiau nusimano, pavyzdžiui, žino daug dinozaurų pavadinimų, moka užsienio kalbų žodžių. Reikia pastebėti tokius vaikų gebėjimus ir nepriimti kaip savaime suprantamo dalyko, o pagirti ir padrąsinti: „Koks tu šaunuolis, pažiūrėk, kaip tavo draugams patinka, kai tu vis naujų žaidimų sugalvoji.“

 

Perdėta globa neaugina

Tėvai savo vaiką „nugalina“ ir tada, kai neleidžia jam pačiam nieko daryti, nepasitiki juo, kad jis iš tiesų gali kažką ir pats. Nėra gerai taip elgtis, nes tėvai tarsi siunčia žinią: „Tu pats nieko negali, mes – šaunieji mama ir tėtis – galime daug geriau ir tuoj tau įrodysime, padarydami už tave“. Perdėta globa ir nepasitikėjimas taip pat atima mažylių galias. Galų gale vaikas supranta, kad stengtis neverta, nes vis tiek už jį viskas padaroma. Mamos dažnai skundžiasi, kad paauglys netvarko kambario, o ar leidote jam tai daryti nuo mažumės? Kiek kartų už jį esate siurbusi kilimą, perplovusi indus ir t. t. Vaikas nori padėti, bet jeigu jis mato, kad po jo mama dar viską tvarko, tiesiog patiki, kad nepajėgus kažką daryti. Kai vaikui tėvai po truputį vis parodo, kad jis nepajėgus vienoje srityje, paskui – kitoje, dingsta bet kokia iniciatyva. 4–7 metų vaikas tikrai nori galėti ir daryti įvairiausių dalykų, bet jei jam nuolat kalama, kad yra nepajėgus, jis ir užauga, žinodamas, kad negali. Suaugęs jis gali toks ir likti – nepasitikintis savimi daugelyje sričių, dažnai net nebando, nes netiki, kad gali ką nors padaryti pats. Vaikas užaugs sėkmingesnis, kai tikės, kad gali daug ką pats, kad galbūt ne viską padarys tobulai, kad gal ir nepasiseks iš pirmo karto, bet vis tiek žinos, jog gali daug ką.

 

Trumpam atsitraukite

Vaiko ir suaugusiojo karas rizikingas ir žalingas, galima susigadinti santykius, o vaikas augs negalintis, nemokantis, nepasitikintis savimi ir piktas ant viso pasaulio. Jeigu vaikas, norėdamas parodyti savo galias, prieštarauja, tarkime, kad neis miegoti, reikėtų atsitraukti, nors ir kaip smarkiai pyktumėte, ir pasakyti: „Atrodo, kad mums niekaip nepavyksta susitarti, todėl kol kas nenuspręsta, ar eiti miegoti, ar neiti, mums abiem reikia penkių minučių pertraukėlės ir po jų pasitarsime vėl, ką daryti.“ Kai tėvai atsitraukia, atslūgsta vaiko vidinė įtampa, po tų kelių minučių nuotaika pasikeičia, visai kitaip su juo pavyksta pasikalbėti, žiūrėk, pats, pamatęs, kad kovoti nereiks, nueina ir atsigula.

 

Tėčiai dažniau turi pagirti berniukus, mamos – mergaites

Šitame amžiuje berniukams labai svarbus tėčio pripažinimas, o mergaitėms – mamos. Berniukas žino, kad mamai patinka beveik viskas, ką jis daro, bet kai pagiria tėtis, efektas būna daug didesnis.

Tyrimai rodo, kad berniukai tėčio pagyras daug labiau vertina nei mamos, ir priešingai. Mergaitė auga jau žinodama, kad tėtis ja žavisi, jam patinka, ką ji daro, jis nuo jos tiesiog „lydosi“, bet sulaukti mamos žodžių: „Oho, kaip tu čia šauniai padarei“, mergaitei yra daug svarbiau nei kasdienis tėčio žavėjimasis.

           

Vaikui svarbu, kad jį pripažintų abu tėvai, bet nėra katastrofiška padėtis, kai vieno iš tėvų nėra jo gyvenime, galima atrasti būdų, kaip tai kompensuoti. Berniuką gali pagirti seneliai, dėdės, treneriai, mokytojai ir pan. Mama gali girti berniuką sakydama: „Tavo tėčiui labai patiktų toks tavo poelgis.“ Tas pats modelis tinka ir mergaitėms – atraskite giminių, draugų, kurie padėtų sustiprinti vaiko savivertę ir galias.

 

Reikia tikro rezultato!

Dvimečiui galima priberti į dubenį kaladėlių, duoti šaukštą maišyti ir sakyti, kad jis gamina kartu su mama, bet jei taip pasielgsite su penkiamečiu, jį tiesiog įžeisite, jam jau reikia tikrų kruopų, tikro vandens ir tikros ugnies bei tikro galutinio rezultato.

 

Tėvų abejingumas žudo

Vaikams labai skaudus ne tik jo nuomonės neišklausymas, sumenkinimas, „nugalinimas“, bet ir abejingi tėvai. „Ateik, pažiūrėk, ką aš padariau, ką sugalvojau…“ – prašo vaikas. O tėvai nuolat atsako: „Ne dabar, negaliu, neturiu laiko, man neįdomu, kokią vėl nesąmonę sugalvojai…“ Atkaklieji dar bandys tėvus prisikviesti, o vilties netekę – pasijus kalti, pikti ir tiesiog nebesistengs.

 

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI