Esu žindymo šalininkė, tačiau ne fanatikė. Prieš pirmagimį perskaičiau bene visas chrestomatines žindymo knygas, perverčiau tinklalapius, įstojau į prieinamas žindymo grupes. Visus tris savo vaikus žindžiau iki metukų ir pusantrų. Pati nusprendžiau, kad tai sveikiausia riba mums abiem atsisveikinti su šlovinguoju papu. Galiu pasakyti, kad visos trys patirtys buvo visiškai skirtingos.
Patirtimi dalijasi Eva, trijų vaikų – Mažvydo (7 m.), Žygintos (5 m.) ir Žemynos (1 m.) – mama.
Turbūt kaip ir kiekviena blaiviai mąstanti mama norėjau savo pirmagimiui suteikti, kas geriausia, ir maitinti savo pienu. Suvokiau, kad joks dirbtinis pakaitalas jo neatstos, o kartu bus užtikrinamas ypatingas ryšys. Užsispyrimo turėjau daug, tačiau prireikė jo dar daugiau. Mat sūnus sunkiai ėmė krūtį ir visas idealaus žindymo pasaulėlis sugriuvo. Matyt, ne be reikalo tėvystės kursuose juokingai atrodė mokymai, kaip laikyti kūdikį, žindant su lėle – kūdikio imitacija. Juk iš tiesų, kol negimsta vaikas, pamėginti žindyti, pasitreniruoti, pasiruošti tiesiog neįmanoma!
Po kelių parų grįžus į namus, prasidėjo visiškas chaosas: nebuvau pasiruošusi pieno virsmui iš priešpienio į pieną, todėl bandymas paduoti vaikui milžinišką krūtį baigėsi gerokai apkramtytais speneliais. Antspeniai nebegelbėjo. Maitindavau su ašaromis, o atėjusi į namus gydytoja tepasakė: „Vaikas neramus, duok kas antrą maitinimą mišinio. Nepavalgo – neturi pieno.“ Šį nuosprendį paskelbė nė nežvilgtelėjusi, kaip maitinu, ir net „nenuskenavusi“ mano krūtinės.
Kelias naktis nemiegojusi su nepavalgančiu vaiku nuvažiavau į Priėmimo skyrių į konsultaciją pas itin patyrusią pediatrę ir pareiškiau: „Turbūt turiu per mažai pieno.“ Tai buvo pirmoji specialistė, kuri paprašė pamaitinti jai matant ir tuoj pat nustatė – pieno yra net daugiau, nei naujagimiui reikia, tiesiog jis nemoka teisingai apžioti krūties. Pažėrė daugybę priežasčių kodėl ir mokymų, kaip taisyklingai tai padaryti, pagelbėti kūdikiui valgymo proceso metu. Teorijų, kas kiek laiko maitinti, žinojau daug, tačiau, susinormalizavus maitinimo procesui, maitindavau pagal poreikį – kada mažylis nori ir kiek nori. Pirmąkart su nutrauktu pienu palikome vaiką anytai nė negalvodami apie tai, kad gali negerti iš buteliuko. Ir neignoravo.
Žurnalą TAVO VAIKAS pirkti internetu pigiau – tik 2.99 Eur/vietoj 3.99 Eur. Spausk NORIU!
Antras vaikas – ir vėl niekas neaišku
Maitinti antrąją atžalą – dukrą – sekėsi šiek tiek sklandžiau. Greičiausiai jau vien todėl, kad pati buvau gerokai ramesnė, labiau užtikrinta ir visiškai nepanikuojanti dėl nežinomybės. Tiesa, ji gimė gerokai didesnė nei brolis ir mitybos įpročiai buvo visiškai kitokie – valgydavo dažnai, ilgai ir daug. Vis dėlto šįkart aplinkinių replikas, kad „Per dažnai valgo, matyt, trūksta pieno“, „Tave naudoja vietoj čiulptuko, geriau duok jį“, „Kiek tu dar žadi kankintis?“, tiesiog ignoruodavau.
Niekada nesiekiau nė vienam daužyti per galvą su savo „Žindymo biblija“, todėl mielai patariu norinčioms maitinti ir nebruku nuomonės nenorinčioms ir negalinčioms maitinti mamoms. Suprantu ir per lengvai palūžusias, ir žinių stokojusias, ir tiesiog negalėjusias maitinti. Kiekvienai mamai ir vaikui savas kelias, nuostabūs vaikai ir fantastiškos mamos užauga ir duodant dirbtinio pieno mišinio.
Pati tikiu, kad maitinimas krūtimi lemia ir tvirtesnį imunitetą, ir suteikia daug kitų gerų dalykų, tačiau smerkti tų, kurioms nepasiseka ar nenori, niekada nekilo mintis. Kodėl? Nes nesimatavau jų batų, nepraėjau jų kelio ir žinau daugybę istorijų, kai mamos padarė viską, bet nepasisekė. Todėl su kiekvienu vaiku mano tolerancijos ribos plėtėsi, o patirtis ir įvairių istorijų aplinkui daugėjo. Atšventus dukros gimtadienį, išmušė ir atsisveikinimo su mamos pieneliu valanda.
Po trijų naktų mano miegojimo kitame kambaryje ji ėmė demonstratyviai mane ignoruoti. Nėra pieno – nėra ir meilės mamai. Tokio požiūrio į save ilgai neištvėriau ir… vėl pradėjau maitinti. Toliau žindžiau ir mėgavausi procesu dar keletą mėnesių, kol dukrai ėmė mažėti poreikis žįsti. Pabaiga buvo neskausminga, tiesa, mažylei jau sulaukus beveik pusantrų metų. Kaip ir brolis, mišinio skonio ji nebuvo ragavusi. Pasitarę su specialistais, tiek broliui, tiek jai nutraukus MP, nekeitėme jo į pieno mišinį. Mažyliai tiesiog gėrė vandenį, nesaldintų arbatų, o vėliau ir pieną.
Trečias kartas nemelavo
Nors trečiosios atžalos laukimas buvo sklandžiausias ir lengviausias, antros dukros gimimas buvo gerokai ankstesnis – lyg perkūnas iš giedro dangaus. Ji gimė mažo svorio, silpnutė, tad nuo pirmų akimirkų teko kovoti dėl gyvybės Intensyvios terapijos skyriaus inkubatoriuje. Nors kas tris valandas ėjau maitinti, nuo pirmųjų parų ji gavo pieno mišinio. Reanimacijos slaugytojos darė viską, kad kuo dažniau mažylę dėčiau prie krūtinės, bet dėl itin silpnos būklės ji kartais net neprabusdavo žįsti, o kartais dėl tos pačios priežasties jos negalima buvo net iškelti iš inkubatoriaus.
Įstrigo ir gydytojos žodžiai, kad mažyliams iki 2 kg žindymas kartais gali sukelti daugiau pavojaus nei naudos, mat jie išeikvoja per daug energijos, bandydami žįsti. Tiesa, vis ragino atnešti bent kelis lašiukus savo nutraukto pienuko. Ir štai čia dar vienas naujas, nepažintas iššūkis. Suvokiau, kad žįsti per silpna ji bus dar ilgai, teko apsiginkluoti elektriniu pientraukiu. Visada pirma pasiūlydavau krūtį ir tik po to nutrauktą pienuką. Taip po keleto mėnesių perėjome prie valgymo tik iš krūties. Visai neseniai atšventėme jos pirmąjį gimtadienį. Šia proga visa šeima išskridome į šiltuosius kraštus. Jau artėjant gimimo dienai, dukra valgė kietą maistą nuo bendro stalo, todėl pienuko tereikėjo vakarais prieš miegą ir kartais naktį. Iki skrydžio likus savaitei, pamėginome užmigdyti be MP ir po trijų vakarų mažylė nebekilo dėl jo ir naktį. Kelionėje pienuko taip pat nepasigedo, o naktį nubudusi paglostyta toliau užmigdavo.
Patarimai iš patirties
Nesistenkite išmokti žindyti iki gimstant vaikui. Visos teorijos apie kuo didesnį krūties aureolės apžiojimą ir panašiai tėra tik teorijos, nebūtinai tiksiančios jūsų naujagimiui.
2–5 parą vykstantis pieno virsmas ir išdidėjusi krūtinė yra natūralus, tačiau labai nemalonus procesas. Daug kas pataria tuomet nenutraukinėti, mat padaugės pieno ir t. t. Jei galite ištverti, taip ir darykite. Pati atradau bent jau man išganingą receptą – prieš maitindama, palįsdavau po šiltu dušu, išmasažuodavau krūtinę, kad vaikui būtų lengviau apžioti, po maitinimo dėjau vėsius kompresus, o iki kito maitinimo vaikščiojau apsivyniojusi kopūstų lapų „korsetu“.
Ignoruokite ar bent nereaguokite į visas „Vis dar maitini, vargšiuke“ replikas. Maitinimas man buvo malonumas, privalumas ir patogumas, todėl ši frazė man aiškiai rodydavo, kad taip sakantysis nieko nenusimano apie maitinimą.
Nustokite klausyti mamų, tetų, močiučių – jos su savo patarimais mažiausiai keletą dešimtmečių pavėlavo, per tą laiką pasaulis nenustojo suktis ir tobulėti. Joms visoms ir kartais net sau priminkite, kad kūdikis verkia ne tik todėl, jog yra alkanas.
Nutraukus MP apie metukus, visiškai nebūtina duoti mišinuko (dažnai mamai tai kažkodėl vis dar kelią nuostabą).
Nebijokite ieškoti pagalbos, klausti ir belstis į visas įmanomas duris. Nealinkite savęs, jei nepasisekė.
Svarbiausia: laiminga mama – laimingas vaikas. Nesigraužkite – kiekvienam vaikui ir mamai savas kelias ir kiekvienos jis yra teisingas.
