Jeigu parašyti vienu sakiniu, tai – kai vėluoja motorinė raida, dažniausiai vėluoja ir kalbos raida. Aišku, visada būna išimčių.
Viena iš centrinės nervų sistemos (CNS) funkcijų yra informacijos apdorojimo ir kontrolės paskirstymas. Jis reikalingas tam, kad CNS vienu metu galėtų susidoroti su keliomis užduotimis. Net kai vaikas tik sėdi ir kartoja, jo smegenys tuo metu išlaiko kūno pozą, sugeria aplinkinius garsus, atmeta nereikšmingus signalus, koncentruoja dėmesį į suaugusio žmogaus kalbą, „virškina“ išgirstą informaciją ir pan. Tik teisingai apdorojus gautą informaciją iš aplinkos, atsiranda galimybė suvokti kalbą ir kalbėti. O tai ir yra pagrindinis mūsų tikslas.
Kai vaikas mokosi kažko naujo, (pvz., ištarti žodį) centrinėje nervų sistemoje susidaro naujas nervinis ryšys, kuris yra labai nestabilus ir greit suyra. Tačiau kiekvienas naujas pakartojimas šį ryšį sustiprina. Tam tikru momentu nervinis ryšys pasidaro toks tamprus, kad vaikas taria žodį be klaidų. Bet jei vaikui reikia kalbėti ir daryti, gali šis ryšys nutrūkti, nes pablogėja informacijos apdorojimo paskirstymas, prarandama kontrolė. Rezultatas – arba žaidžiu, arba kalbu. Vienu metu to padaryti neišeina.
Todėl svarbu:
- Atkreipti dėmesį, ar mokas vesti pirštu tiesiai ir vingiuota linija, nes jei nepavyksta, reiškia neišlaiko dėmesio koncentracijos bei judesio kontrolės. Dėmesio koncentracija reikalinga žodžiui išgirsti, judesio kontrolė – teisingai ištarti.
- Atkreipti dėmesį, kurį pirštą vaikas pasirenka kaip rodomąjį. Jei vidurinį pirštą (kol mažas, gal ir labai juokingai atrodo), tai nesusiformuos pirštų pincetinis ėmimas, ateity netaisyklingai laikys rašiklį.
- Pažiūrėti ar vaikas žaidžia abiem rankom. Ar sugeba rankomis atlikti sinchroniškus judesius? Ar sugeba atlikti judesius, keičiant paeiliui rankas (pvz., būgnelio mušimas)? Jei vaikui nepavyksta vienu metu atlikti skirtingomis rankomis skirtingus judesius, tai reiškia, kad gali būti sutrikę ryšiai tarp abiejų smegenų pusrutulių ir todėl sulėtėja informacijos mainai.
- Mokant kalbėti, vertėtų tuo pačiu metu kažką veikti, kad smegenys sugebėtų paskirstyti valingą dėmesį. Pvz., ploja ir sako: MA, daužia per stalą ir sako: NO ir taip kelis kartus. Greitinant tempą, pavyksta ištarti žodį „MANO“.
Pateikiau nedaug pavyzdžių, bet ir iš jų aišku, kad labai svarbu skatinti vaiką aktyviai judėti ir pagal galimybes kalbėti. Judėjimas svarbus ne tik fizinei raidai, bet ir kalbos įgūdžių formavimuisi. Per judesius vaikas geriau suvokia aplinką, lavina motoriką, kuri tiesiogiai prisideda prie kalbos vystymosi.
Klinikinė logopedė Diana Anušauskė – Švederauskienė
