Gegužės 3 d. 18.30 val. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyks paskutinis spektaklio „Ein Elefant“ rodymas (režisierius – Tadas Montrimas, pjesės autorė – Dovilė Zavedskaitė). Pasak spektaklio kūrėjų, spektaklis kalba apie berniuką, kuriam niekas nieko nepasakė, apie šeimą, kurioje daug tylima, ir apie „dramblį“ – depresiją.
Dramaturgė Dovilė Zavedskaitė šiai nepaprastai temai ieškojo formos, kuri neišgąsdintų žiūrovo, bet drauge – ir neišblukintų realybės. Todėl pjesei parinkta ne niūrios realybės dramos, bet fantasmagorijos koloristika: visas veiksmas – tarytum nerealus, lyg transliuojamas tiesiogiai iš berniuko vaizduotės. Jis su tėčiu tiesiog stovi prie pastato, iš kurio intensyviai rūksta dūmai, tiesiog kraustosi į tėčio namus, tiesiog matuojasi „visoms progoms“ tinkamą kostiumą, tiesiog renka vazą mamos gimtadieniui. Kad mama į savo „gimtadienį“ neateis, niekas neišdrįsta pasakyti. Pjesė „Dramblys“ – tai nekalbėjimo, arba kalbėjimo apie orą, tyrimas.
Režisierius Tadas Montrimas sceninę spektaklio realybę kuria kaip žaidimų aikštelę, kurioje visi, supantys berniuką, tarsi išplaukę iš vizijų, sapniški, nenuoseklūs. Scenoje taip pat veikia trys viską pasaulyje išmanantys ekspertai, atstovaujantys visažiniškos visuomenės perspektyvai: jie gerai pažįsta depresiją, lygiai kaip visi mes, lakoniškai sakydami: „Man šį rytą irgi buvo depresija.“ Kūrėjai kviečia į spektaklį, kuris yra nepatogus, tačiau mūsų visuomenei labai reikalingas. „Pamenu, kažkas sakė: mes vengiame sunkių temų teatre dėl gerai argumentuotos priežasties – nes jos turi mums blogų naujienų. Blogų naujienų mes jau gauname iš žiniasklaidos, tad kam dar dėl jų eiti į teatrą? Tačiau blogos naujienos teatre veikia atvirkščiai: jos švelniai ir meniškai prisėda mums ant kelių, ir visi kartu, su visa likusia sale, galime saugiai ir patogiai prisiliesti prie to, kas nelabai smagu, bet su kuo šiandien susiduria didelė dalis mūsų sociumo“, – sako dramaturgė.
„Manau, svarbiausia, ką norėjau akcentuoti, yra tai, kad mes, suaugusieji, turime jausti atsakomybę už savo vaikus, už ateinančias kartas. Juk vaikai ima iš mūsų pavyzdį, remiasi į mus, ir jie toliau gyvens su tuo, ką mes jiems perduosim. Tačiau tam, kad galėtume tapti tuo pavyzdžiu, pirmiausia turime susitvarkyti savo vidų. Panašiai kaip lėktuve, kur galioja taisyklė, kad įvykus avarijai, pirmiausia reikia užsidėti deguonies kaukę pačiam ir tik tada uždėti kaukę vaikui. Nes negalėsime padėti vaikui, kol patys nesusitvarkysim su savo „drambliais“. Naivu galvoti, kad galime gyventi sutrypti „dramblio“ ir tikėtis, kad mūsų vaikai neatsidurs po jo kojomis. Spektaklyje yra tokia scena, kur tėtis, labai pritrėkštas „dramblio“, bando savo sūnui aiškinti, kad šis turi būti nugalėtojas. O sūnus atvirai ir klausia: „O tu ar esi nugalėtojas?“ Taigi tą vidinę kovą mes pirmiausia turime laimėti patys. Iš tiesų labiausiai norėčiau, kad žiūrovai, parėję namo po šio spektaklio, tiesiog apkabintų savo vaikus“, – sako režisierius Tadas Montrimas.
„Dramblį“ rašiau prieš penkerius metus. Tuo metu depresijų, savižudybių tema buvo apgaubta magijos, slapta, kažkas, kas vyksta už durų, ir prie ko, kaip prie Kūčių, nereikia kišti nagučių. Visi, tai išgyvenę artimoje aplinkoje, turbūt galėtų papasakoti apie įnirtingą tylą, apie vaikišką aplinkinių baimę kažko paklausti, kažkaip prieiti. Šiandien tai skamba neįtikėtinai, ir dabar jau tokios pjesės turbūt neparašyčiau, nes visuomenėje – visai kitas klimatas: steigiamos grupės nusižudžiusiųjų artimiesiems, apie depresiją ir jos prevenciją kalbama įvairiais kanalais, daug žmonių yra raštingi šia tema. Tai – labai gera žinia, viliuosi, kad sociume mažėja „drambliukų“ skaičius. Manau, kad teatre tokias temas nagrinėti saugiausia: teatras, kaip meno rūšis, pasižymi gyvais žmonėmis, kurie susiburia, sėdi visi kartu šalimais. Jauku, malonu, minkšta ir kvepia, kad ir apie ką kalbėtume. Be to, scenoje legalus absurdas, aktorių atsiribojimas, estetinis planas, viskas, kas leidžia išlikti sąmoningiems tokioje temoje ir neįsmigti į jos nelinksmumą“, – kalbėjo pjesės autorė Dovilė Zavedskaitė.
Spektaklyje „Ein Elefant“ vaidina: Daumantas Ciunis, Indrė Patkauskaitė, Mindaugas Capas, Vytautas Rumšas (jaun.), Valda Bičkutė, Rasa Jakučionytė, Jūratė Brogaitė, Tomas Kliukas, Ilona Kvietkutė. Spektaklio kūrybinė komanda: režisierius Tadas Montrimas, pjesės autorė Dovilė Zavedskaitė, scenografė ir kostiumų dailininkė Kristina Voytsekhovskaya, kompozitorius Gintaras Sodeika, šviesų dailininkas Dainius Urbonis, choreografė Gintarė Šmigelskytė.
Paskutinįkart išvysti spektaklį „Ein Elefant“ galite gegužės 3 d. 18.30 val. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Bilietus įsigyti galite bilietai.lt ir teatro kasa.
