Auginantiems talentingą vaiką tėvams tenka du dideli iššūkiai: pirmasis – vaiko talentą pastebėti. Antrasis – jį tinkamai vystyti. Konsultuoja psichologė Dalia Simončikienė.
Koks vaikas yra gabus?
Nėra apibrėžta, kokį vaiką galime vadinti gabiu – tai priklauso nuo labai daug ko. Tačiau keletą gabaus vaiko bruožų galima paminėti:
-tokie vaikučiai ypač smalsūs. Jie nuolat klausinėja: „Kodėl?“, „Kas būtų, jeigu?..” Arba patys bando daiktų savybes;
-atkreipia dėmesį į tokias smulkmenas, kurių jūs nė nepastebite;
-jų puiki atmintis, todėl kalbėti pradeda labai anksti. Patys kuria naujadarus;
-žodynas gausus, sakiniai sudėtingi. Mėgsta skaityti enciklopedinius leidinius, žaisti žaidimus, reikalaujančius protinių gebėjimų;
-tokių vaikų nestabdo sunkumai. Jie su malonumu imasi sudėtingų užduočių ir pyksta, jei kas nors pasako atsakymą;
-anksti išryškėja puikūs matematikos sugebėjimai arba gebėjimas gerai skaityti;
-moka sutelkti dėmesį, užsispyrę siekia tikslo;
-jų laki vaizduotė, jie kūrybiški, išradingi, žaismingi. Įprastus daiktus mėgsta panaudoti ne pagal paskirtį;
-turi puikų humoro jausmą. Gabuoliai sugeba pasišaipyti ir iš savo silpnybių.
Kokius žaidimus žaisti namuose?
Labai svarbu, kad su visais vaikais būtų nuolat kalbamasi, žaidžiama. Aišku, tėveliai mažiesiems vunderkindams stengiasi rasti kuo geresnę mokyklėlę, kuo profesionalesnį mokytoją. Tačiau ir patys gali daug kuo prisidėti – net ir paprastas žaidimas gali virsti vertinga pamoka. Jeigu tėveliai pavargo galvoti, ką smagaus su mažuoju nuveikus, psichologė D.Karkockienė siūlo keletą paprastų darbelių:
-liekite popieriuje degančios žvakės vašką ir žiūrėkite, kokių vaizdų gausite;
-pieškite muilu popieriuje;
-rašalo dėmę naudodami vašką, flomasterius ir t. t. papildykite įvairiais raštais;
-tepkite klijus, paskui spalvinkite;
-nupieškite ir sugalvokite lašo istoriją;
-žiūrėkite į debesis, paskui pasakokite, į ką jie panašūs;
-pieškite sapną;
-būkite paukščiai, šlamantys medžiai, žydinčios gėlės.
Kuriame šeimos pasaką
Italų rašytojas Džanis Rodaris, linksmojo Čipolino „tėtis“, taip pat siūlo daug smagių užduočių, lavinančių vaizduotę. Tėveliai gali kai kuriomis pasinaudoti:
-Vaikai mėgsta kurti naujus žodžius. Pasiūlykite kurti juos su skirtingais priešdėliais. Pavyzdžiui, „Žinoma, kam reikalinga patranka. Bet kaip atrodys „nepatranka“? Kam ji bus tinkama?“ Arba: „Karvė turi ragus, duoda pieno, bet kokia tada bus „trikarvė“?
-Vaikams visada smagu fantazuoti. Tarkim, mama sugalvoja klausimą: „Kas būtų, jei pas mus ateitų kupranugaris?“ Arba: „Kas būtų, jeigu kaktusai šviestų?“ Tada ateina mažojo eilė papasakoti mamai, kas gi tada atsitiktų.
-Tėveliams, ypač auginantiems nevalgiukus, patiks „Pietų stalo žaidimai“. Įsivaizduokite, kad vieną rytą, pypliui valgant košę, šaukštelis „pasiklysta” ir nukeliauja prie mamos ausies. Mama baisiai nustemba, o nenuoramai smagu! Paskui šaukštas lenda prie akies ir baksteli į nosį. Štai jums ir istorijos pradžia. Gyveno kartą toks žmogelis, kurio nosis buvo kaip šaukštas. Jis niekad nevalgė sriubos, nes nosimi-šaukštu nepasiekdavo burnos. O kas buvo toliau?
-Galima pasaką ir pakeisti. Gyveno kartą dėdulė, kurio nosis buvo kaip vandens čiaupas. Šitaip labai patogu: nori nosį išsišnypšti – čiaupą atsuki, nenori – užsuki. Tačiau kartą čiaupas sugedo… (čia vaikas iš savo patirties supras, kad ne taip jau paprasta net su savo nosimi susitvarkyti).
-Taip dubenėlį galite paversti lėktuvu, skrendančiu pas tėtį į darbą, šaukštelį – lakūnu, cukrų – pipirais, kurių teta Agota įsibėrė į kavą; šaldytuve gali apsigyventi princas Ledų porcija, o atėjus metui keliauti į Miegučių karaliją (kai vaikui to visiškai nesinori), puikiai tiks pasaka apie lovą, kuri neleido berniukui miegoti. Ji bėgo į koridorių, šokinėjo iki lubų, pagalvė nenorėjo gulėti po galva ir palindo po kojom…
Atsibodo pasakos? Nebėda!
Vien pasakos vaikams gali greitai pabosti. Tada galima piešti:
-žaisliukus, kokių nėra pirkti nė vienoje pasaulio parduotuvėje. Mažiausieji gali ne piešti, o dėlioti juos iš paruoštų geometrinių figūrų. Galiausiai vaikas sugalvoja žaisliukui vardą ir papasakoja, kaip su juo reikia žaisti;
-jei nesinori piešti ko nors konkretaus, galima piešti savo nuotaiką – linksmą ar liūdną, pašėlusią ar ilgesingą;
-jei vaikas nusiteikęs itin rimtai, galima užsimerkus pasiklausyti muzikos, o tada ją nupiešti;
-jei skaitėte pasaką apie stebuklingą medį, galima ir patiems jį pasigaminti. Tereikia sausos medžio šakos ir paprasčiausių priemonių: plastilino, gipso, aplikacijų, spalvoto popieriaus, akmenėlių, kriauklelių ir panašiai;
-jei mama turi „stebuklingo” plastilino, jame galima „rasti” bet kurį gyvūną. Pavyzdžiui, net dramblį! Tereikia prieš tai išsiaiškinti, kaipgi jis atrodo. Kai mama iš plastilino pamažu „ištrauks” dramblio kojas, straublį, ausis… ir vaikas savo plastilino gabalėlyje galės pamėginti surasti pasislėpusį gyvūną. Ir gal net ne dramblį, o žirafą!
Kas „žudo” kūrybiškumą?
Žaidžiant su vaiku reikėtų vengti kai kurių dalykų:
-nenaudokite modelių, kad mažylis nesimokytų vien kopijuoti;
-nepasakinėkite, kaip turi atlikti užduotį – jei smalsutis prašo pagalbos, užteks darbą aptarti;
-žaisdami naudokite kuo daugiau medžiagų ir žaislų, drąsinkite vaiką, leiskite dirbti originaliai – kitaip nei kiti.
