Dauguma paauglių gyvena pakankamai aprūpinti daiktais: kompiuteriais, telefonais, madingais drabužiais. Dauguma turi jais besirūpinančius tėvus ar globėjus, nepatiria nepritekliaus, yra pavalgę, gauna kišenpinigių, gali pasimėgauti pramogomis. Taigi, gyvena aplinkoje, kurioje nesunkiai gali patenkinti žemiausius Maslow piramidės poreikių lygmenis ir ne tik juos. Tačiau socialiniai poreikiai, kuriuos žmogus gali patenkinti tik bendraudamas su kitais, prisirišdamas prie jų, mylėdamas, priklausydamas grupėms, kolektyvams, ypač kelia iššūkių paauglystėje, kai žmogus ieško savo vietos, nori būti įvertintas, pripažintas. Nepatenkinęs šio poreikio paauglys patiria izoliaciją, kuri gali atnešti skaudžių pasekmių.
Izoliacija stabdo asmenybės raidą
Psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ vaikų ir paauglių psichologė Simona Cimbalistaitė teigia, kad socialinė sąveika yra labai svarbi mokantis atpažinti ir tinkamai išreikšti jausmus: „Bendraudami su kitais formaliose ar neformaliose grupėse paaugliai mokosi atpažinti kitų jausmus ir į juos reaguoti.“
Izoliacija šias patirtis riboja, dėl to paauglys gali užsisklęsti savyje, negebėti efektyviai išreikšti savo emocijų, atsiranda sunkumų ir jas suvokiant.
Pasak psichologės, ilgalaikė izoliacija skatina vienatvės jausmą, liūdesį, bejėgiškumą, taigi pradeda dominuoti nemalonios emocijos. Paauglys gali tapti dirglesnis, uždaresnis, atsiranda emocinis nestabilumas. Visa tai veikia emocinį paauglio vystymąsi.
„Izoliacijos atveju mažėja savivertė, nes nėra patenkinamas priklausymo grupei poreikis. Kai paauglys negauna jokio socialinio patvirtinimo, gali kilti savęs kaltinimas, jog nėra pakankamai geras, vertas draugystės, todėl padidėja savikritika, kyla nemalonios mintys apie save“, – sako S. Cimbalistaitė. Izoliuoti paaugliai sunkiau įgyja socialinių įgūdžių: bendravimo, bendradarbiavimo, konfliktų sprendimo.
Be to, psichologės teigimu, izoliacija didina psichikos sveikatos sutrikimų tikimybę – gali atsirasti nerimas, depresija, netgi kilti suicidinių minčių, ketinimų.
„Taip pat izoliacija riboja kūrybiškumą, problemų sprendimo gebėjimus, kritinį mąstymą, todėl galimas kognityvinių įgūdžių sulėtėjimas“, – sako psichologė.
Ryšių ieškoma socialinėse medijose
Paaugliai, kuriems sunkiau sekasi bendrauti formaliose ar neformaliose grupėse, dažnai ieško ryšių socialinėse medijose. S. Cimbalistaitės nuomone, socialinės medijos gali veikti paauglį tiek teigiamai, tiek neigiamai.
Kalbėdama apie pozityvų poveikį, psichologė akcentuoja galimybę kurti ir palaikyti ryšius: „Paaugliai gali bendrauti su draugais, bendraminčiais ar netgi šeimos nariais, jei šie gyvena toli.“ Taip pat socialinėse medijose lengviau rasti palaikančias bendruomenes, drąsiau dalintis patirtimi, jaustis priimtiems.
Pasak psichologės, socialinės medijos netgi gali tapti kūrybos ir saviraiškos erdve, jose paaugliai gali gauti naudingos informacijos, įsitraukti į savęs tobulinimo veiklas.
Vis dėlto S. Cimbalistaitė atkreipia dėmesį ir į negatyvų socialinių tinklų poveikį paaugliams. Ji išskiria keletą tokio poveikio aspektų.
Socialiniuose tinkluose dažnai rodomi idealizuoti vaizdai, netikros nuotraukos, pasakojamos išgalvotos istorijos, o tai paaugliui gali sukelti nepasitenkinimą savimi ir savo gyvenimu.
Be to, paaugliai, tikėdamiesi pritarimo, renka „patiktukus“, pagal kuruos jie vertina save, savo gebėjimus, asmenybę, taip tampa priklausomi nuo kitų nuomonės.
Akivaizdu, kad socialiniuose tinkluose dažnai galima susidurti su patyčiomis, kurios daro didelę žalą emocinei savijautai, gali sukelti nerimą, depresiją.
„Per didelis laiko praleidimas socialinėse medijose gali sumažinti dėmesio koncentraciją, produktyvumą, motyvaciją, taip pat sutrikdyti miego kokybę. Be to, taip kuriama izoliacija nuo realaus gyvenimo veiklų ir tai gali sustiprinti vienišumo jausmą“, – pastebi S. Cimbalistaitė.
Kaip susidoroti su socialiniais iššūkiais
Pasirinkti tinkamą bendraamžių aplinką padeda palaikantys tėvai, kiti suaugusieji, mokykla, jei jos kultūra orientuota į pagarbą žmogui, empatijos ugdymą. Vis dėlto „Neuromedos“ psichologė turi patarimų ir patiems paaugliams, kaip susidoroti su realybėje ir medijose kylančiais socialiniais iššūkiais.
- Pažink save ir priimk. Kai suprasi savo stiprybes, silpnybes ir pomėgius, tapsi mažiau priklausomas nuo kitų nuomonės, psichologiškai tvirtesnis, atsparesnis.
- Lavink emocijų reguliavimo įgūdžius, atpažink jas ir įvardink, pavyzdžiui, „aš jaučiu pyktį, nes…“, išmok kvėpavimo, atsipalaidavimo pratimų.
- Būk tvirtas ir brėžk ribas, taip apsisaugosi nuo per didelio spaudimo ir manipuliacijų. Mokykis sakyti „ne“, bet gink savo poreikius su pagarba kitam: „man tai netinka, bet gerbiu tavo nuomonę“.
- Pasirink tuos draugus, kurie yra palaikantys ir geranoriški, o ne manipuliuojantys. Palaikantys draugai stiprins tavo savivertę, su jais ugdysiesi bendravimo įgūdžius, reikalingus kylantiems iššūkiams spręsti.
- Kai daug laiko praleidi socialiniuose tinkluose, tampi pavargęs, irzlesnis, dirglesnis, dėl to jautriau ir asmeniškiau reaguoji į įvairią informaciją, todėl pabandyk atkreipti dėmesį, kiek laiko praleidi internete, jį ribok.
Kaip spręsti konfliktus
S. Cimbalistaitė siūlo pasinaudoti ir konfliktų sprendimo įgūdžių ugdymo metodu „SPRĘSK“, psichologė primena, kad apie jį plačiau paaugliai gali sužinoti mokykloje, nes jis yra socialinių ir emocinių įgūdžių lavinimo programoje.
Metodą „SPRĘSK“ sudaro septyni žingsniai:
S – sakykite, kaip jūs matote problemą;
P – paklausykite, kaip problemą mato kita konflikto pusė;
R – raskite ir išvardinkite galimus variantus;
Ę – eliminuokite sprendimus, kurie nepriimtini kuriam nors iš jūsų;
S – svarstykite ir analizuokite, kokius žingsnius reikia žengti arba kokios reikia pagalbos;
K – konstatuokite abiem pusėms priimtiniausią sprendimą.
„Pasinaudodami šiuo įrankiu, vaikai pamažu įgis pozityvaus konfliktų sprendimo įgūdžių ir savarankiškai sugebės taikiai bei produktyviai spręsti kilusius nesutarimus“, – teigia psichologė.
Kada reikia specialisto pagalbos
„Konsultacijose pastebiu, kad paaugliai neretai sau kelia klausimą „kas su manim yra?“ dėl to, jog pastebi, kad pasikeitė nuotaika, dažniau būna liūdna, nesinori nieko veikti, nesinori bendrauti su kuo nors, galiausiai – eiti į mokyklą“, – sako S. Cimbalistaitė.
Ji atkreipia dėmesį ir į kitus požymius, rodančius, kad gali būti reikalinga psichologo, psichiatro ar psichoterapeuto pagalba.
Vienas iš jų – paauglys vengia draugų, bendravimo, socialinių situacijų, neretai grupiniuose užsiėmimuose lieka nuošalyje arba yra ignoruojamas bendraamžių (izoliacija, elgesio pokyčiai, atstūmimas).
Kitas – pasikeitusi emocinė būsena (liūdesys, nerimas), pastebima baimė, jautrumas kritikai (baimė būti vertinamam), nenoras užmegzti kontakto (vengimas naujų pažinčių), dažnesni konfliktai.
Be to, gali pasireikšti fiziniai simptomai: galvos, pilvo skausmai ar kiti negalavimai (galimi ir prieš socialinius renginius, susitikimus, mokyklą), nemiga ar sumažėjęs apetitas.
Taip pat pasireiškia neigiamas savęs vertinimas („manęs niekas nemėgsta“, „aš niekur nepriklausau“, „aš neįdomus ar nevykėlis“), kyla ir baimė „apsikvailinti“ ar atrodyti netinkamai bendraujant su kitais.
Taigi, jei su socialiniais iššūkiais nepavyksta susitvarkyti pačiam paaugliui ir artima aplinka negali jam padėti, verta kreiptis į specialistą.
