Aktyvi socialinių projektų ir renginių organizatorė Birutė Jakučionytė su keturiais vaikais po skyrybų persikėlė gyventi iš Lietuvos į Londoną. Kaip sekasi pritapti naujoje šalyje, Birutė pasakoja savo nepagražintuose dienoraščiuose portale TavoVaikas.lt.
Žinau, kad visuose namuose po kalėdine eglute dovanos, žinau, kad visuose namuose vienoks ar kitoks Kūčių stalas, žinau, kad visiem norisi girtis savo patiekalais, savo dovanomis. Fotografuojame ir skelbiame visam pasauliui savo gerąsias Kalėdines naujienas. Siunčiame vieni kitiems žinutes, atvirukus, sveikinimus. Aš irgi išsiunčiau, bet kelintą dieną gaunu sveikinimus iš tų, kuriems nenusiunčiau nieko. Tada sutrinku, puolu galvoti, kaip čia atsilyginus, nes ir tą pamiršau, ir aną. Jie man siunčia, o aš jiems nieko…
Vakar gavau didžiulę dėžę skanėstų, lukštenam su vaikais antra dieną ir skanaujam sausainiukus, saldainiukus… Ir vis galvoju, kaip taip nepasiduoti masinei psichozei, nepulti pirkti dovanų, siųsti jų tada, kai jau vis tiek per vėlu. Nusiraminu. Taip raminu save per kiekvienas Kalėdas. Jau beveik dešimt metų, kai neperku dovanų niekam, išskyrus savo vaikus. Beveik dešimt metų kasmet nupiešiu ir išsiunčiu daugybę atvirukų, pačių keptų meduolių, siūtų kalėdinių žaisliukų. Prisipažinsiu, pirmais metais dovanoti visiems savų meduolių maišelį buvo tikrai nedrąsu. Man duoda didžiulę dovaną, o aš taip kukliai, su savo meduolių maišeliu, tarsi jie niekada neatstotų savo verte to, kas nupirkta iš parduotuvės. Aš gi jų nepirkau, tai lyg ir nieko jie nekainavo. O kita vertus ir suvalgyti bus labai greitai ir nieko neliks nei į sekciją, nei ant lentynos pasidėti…
Tiesa, mano meduoliai buvo vardiniai – kasmet užrašydavau su glazūra mažiausiai šimtą vardų. Prisimenu, kaip darydavome sąrašus: šeimos nariai, giminės, draugai, bendradarbiai, klientai, jų visų vaikai, vaikų auklėtojos darželyje ir taip be galo… Pirmaisiais metais dar vis norėjosi pasakyti: „Nesuvalgykit iš karto, galit pasikabinti ant eglutės ir suvalgyti juos, kai šventės praeis. Jie kuo ilgiau stovi, tuo skanesni.” Na, kad skanesni tai tiesa, bet širdyje tikrai turėjau norą, kad tas vardinis meduoliukas gal būtų į sekciją padėtas, ar ką? Nors jie tokie skanūs, kad jais apdovanotieji nesulaukdavo net Kalėdų – suvalgydavo tuoj pat.
Per kelerius metus išmokiau savo vaikus taip juos dekoruoti, kad dabar piešia gražiau negu aš. Kiekvienais metais meduolių nuotraukos vis gražėjo, tobulėjo, daugėjo. Bet atsitiko ir dar kai kas – su kiekvienais metais mūsų šeimoje ir artimiausių žmonių rate tų pirktų dovanų vis mažėjo, o pačių pagamintų, pasiūtų, iškeptų vis daugėjo. O dabar ar pastebite kiek meduolių nuotraukų „Feisbuke”? Juos kepa beveik kiekvienuose namuose. Ir tai mane kaskart daro laimingą. Tik man jau nebesinori šiemet rodyti savųjų. O kam? Juk jau visi išmokom, jau pilnas internetas, pilni visų namai. O jeigu visi daro, tai aš linkusi daryti kažkaip kitaip…
Taigi, apie tą nuotrauką su moliūginiu kibiru ant Kūčių stalo. Ne, aš nesupainiojau švenčių. Kūčią bevalgant mano Teodoras ir draugės trimetė dukra nutilo ir dingo pusvalandžiui, valandai. Mes vis persimetėm žodžiais, kad ta tyla gali reikšti, kad reikėtų eiti patikrinti, bet ir toliau džiaugėmės ramybe. Kol pats Teodoras neatėjo į valgomąjį ir nepasakė: „Mama, man reikia valyti su kažkuo, ten daug vandens. Labai daug vandens. Bet aš pats viską išvalysiu. Pats!”. Šokau nuo kėdės ir bėgte žiūrėti, kad gal jau kaimynai užlieti apačioje. Radau juos prisipylusius du kibirus vandens, nusinešusius į kilimais išklotą kambarį ir pilstančius ten vandenį. Ant grindų, ant sofos.
„Mama, bet dabar jau Kalėdų senis tai tikrai pas mus neateis, ar ne?” – susirūpinęs ir nuoširdžiai valydamas šlapią sofą paklausė. Nors ką jau ten beišvalysi – išdžius kada nors tie kilimai. Taigi, tie kibirai buvo konfiskuoti. Laikiau juos rankoje, kai prie stalo sėdinti draugė jau kelintą kartą paprašė vandens atsigerti įpilti. Tai aš ir įpyliau. Kibirą. Kad nereikėtų dar kartą keltis ir pilti. Taip tas kibiras atsidūrė ant Kūčių stalo. Na, o tada permečiau akimis „Feisbuko” sieną: Kūčių stalas, dovanos po eglute, Kūčių stalas, sveikinimas, dovanos po eglute, meduoliai, vėl stalas… Kartais man norisi pasišaipyti iš to, kad mes pradedam kažką daryti vien dėl to, kad kiti daro. Todėl nufotografavau savo „helovynininį” oranžinį kibirą ir įdėjau į FB.
O mūsų Kūčių vakaras baigėsi taip. Šio vakaro herojus Teodoras pasigvelbė žviegdamas visą dėžę šokoladinių saldainių su mėtomis, kurias man pro šalį bėgdama atnešė ir padovanojo kaimynė. Saldainiai tikrai teisingi, nes nei vienas vaikas jų nevalgys. Turėsim mes su Rasa prie kavytės. Tikrai dovana skirta man. Bet gi Teodoras žviegia, kad jam labai reikia. Aiškinu jam, kad jis nevalgys, nes jie su mėtom, jam tikrai bus neskanu. Nežinau, kaip taip greitai galima sugalvoti planą, bet jis čia pat man išpyškino: „Bet čia ne man, čia Kalėdų seniui, reikia po eglute padėti!”. Ką gi, šitas reikalas rimtas.
Atidaviau jam saldainius ir su džiaugsmu padėjęs juos po eglute susiruošė miegoti ant sofos šalia. Nes jeigu miegos lovoje, tai nepamatys Senelio. Gerai, palaikiau jo fantaziją. Niekas nemokino, pats sugalvojo, tebūnie. Miegok ant tos sofos ir lauk. Išeinu iš kambario, viskas nutyla, visi lovose. Po gerų penkiolikos minučių įsėlina į mano kambarį herojus pilna šokolado burna ir sako: “Kur čia man spjauti? Neskanūs tie saldainiai.” Dėžutė išlukštenta, prakąstas vienas, antras, trečias. Ech! Puikios Kalėdos su savo istorija ir herojum!
Dovanoju šią istoriją visiems, kuriuos myliu ir visiems, kurie myli mus. Dovanoju tiems, kurie mane sveikino, siuntė dovanas, atvirukus, o aš juos pamiršau, nespėjau, nenorėjau kaip visi. Apkabinu visus ir esu laiminga laiminga, kad galiu padovanoti tai, ką moku puikiai daryti – papasakoti jums istoriją. Ačiū, kad esat! Su šventėm!
P.S. Dabar ne tik rašysiu. Pradėjom su vaikais filmuoti tai, ką veikiam. Jau turime kelis įrašus. Smarkiai neteiskit, nes filmuoja Kristupas pirmą ir antrą kartą gyvenime. O ir filmuojam su telefonu, todėl tas siauras vaizdas mane pačią nervina.
Bet jeigu visiems patiks ir norėsis dar, tai filmuosim ne tik dirbtuves per šias atostogas, bet ir ateityje po vieną įrašą per savaitgalį padarysim. Jeigu bus poreikis, tai ieškosim būdų, kaip gauti normalesnę kamerą. Juokinga, bet buvau šventai įsitikinus, kad mano Canon „fotikas” filmuoja, Užsisakiau stovą, susiruošiau filmuoti ir…išsiaiškinau po ketverių metų, kad mano Canon nefilmuoja. Blondinė.
Birutė
Kalėdinių papuošalų dirbtuvės Birutės namuose:
Senių besmegenių dirbtuvės Birutės namuose:
